Senos iškarpos senam aplanke aktyvina atmintį –  tokį šūkį galima būtų pasiūlyti formacininkams, reklamuojantiems visokius Bilobil.

Taigi  1972-ieji.  Mūsų,  Vilniaus universiteto žurnalistų kursas, surengia įspūdingą Mediumą (studijų pusiakelė).

Rūbus pasiskolinam iš Dramos teatro, išsinuomojam arklį su vežimu, iš dėstytojų portretų padarom transparantus, susiburiam į kapelą ir… Ir grojanti, šokanti, dainuojanti eisena nuo universiteto Berželio (Filologų) kiemelio senamiesčio gatvelėmis atvingiuoja, atšurmuliuoja  į Skargos (dabar šv.Jonų)  kiemą. Čia mūs laukia žiūrovų minia ir bačkutės su vynu. Ant vienos bačkutės užlaipiname patį Universiteto rektorių prof. Joną Kubilių, ir jis rėžia smagią sveikinimo kalbą. Paskui tiesiai iš  bačkutės visi geriam šaltą vyną („žalias vynas ne vanduo, o studentas ne piemuo“).

Mūsų kurso kuratorius, nūnai garsus rašytojas Laimonas Tapinas (dar garsesnio rašytojo – Andriaus Tapino – tėvas) , neseniai palikęs „Švyturio“ žurnalo redakciją ir šiaip turintis šimtus  talentingų draugų, sukviečia į mūsų Mediumą  pačius geriausius Vilniaus geriausius fotografus : Vytą Luckų, Marių Baranauską, Algimantą Brazaitį.

Jie padaro tokių nuotaikingų nuotraukų, kad prieš jas neatsilaiko ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos bei socialistinių šalių žiniaskaida  (Pvz., man kažkas atnešė vengrišką žurnalą su mūsų nuotraukomis).

Kai fotografo A.Brazaičio darytas nuotraukas išplatina TASS – pagrindinė TSRS informacinė agentūra – epistoliariniu žanru lyg kokiu drugiu suserga  visa Užkaukazė.

Atsimenu, po savaitės paskaitų nelankymo (aišku, su pateisinama priežastimi) kažkuriam  universiteto kiemelyje pamatau mūsų katedros vedėją Stasį Makauską. Jis greitai prieina,  piktokai sako :„Tervidyte, tuoj pat eik į katedrą ir pasiimk savo makulatūrą“ ,-  ir dar greičiau nueina, o aš lieku išsižiojus stovėti. Kokia makulatūrą?! – galvoju,- gal Vedėjas kažką sumaišė.

Nesumaišė. Katedros laborantė Irutė irgi nelabai maloniai mane sutiko. „Čia viskas tau“, – mostelėjo ranka į kampe pastatytą didelę kartoninę dėžę kaupiną kažkokių laiškų.

Nieko nesuprantu. Pritūpus žiūriu –  ant vokų tikrai mano pavardė ir universiteto adresas.

Parsitysiau laiškus bendrabutin, ir visos kambariokės sukrito jų skaityti. Juokėmės iki išnaktų, visų neperskaitėm, nes jų turinys buvo labai panašus: „в газете увидел ваше фото и очень хощу познокомиться“ (laikraštyje pamačiau jūsų nuotrauką ir labai noriu susipažinti).

Daugiausiai korespondencijos buvo iš Uzbekijos ir Gruzijos. Visi vaikinai rašė, kad irgi studijuoja universitete. Taip, jų intelektas tiesiog per kraštus tryško!

Kelios citatos iš tų keistų laiškų, tapo smagiu mūsų kurso folklioru. Aš pati iki šiol tam tikrose situacijose  su skanumu kartoju dvi dieviškas. Viena labai tinka intelektualiems: „Люблю органную музыку особенно Амстронга“ (Mėgstu vargonų muziką, ypač Amstrongą).  Antra labai tinka greitiems : „Пришлю вагон апельсинов и наша дружба будет сама собои“ (Atsiųsiu vagoną apelsinų, ir mūsų draugystė prasidės savaime).