Vytautas Vinciūnas – filosofas, pedagogas,tapytojas. Aistringas pašnekovas, talentingas diskusijų provokatorius.

Su šiuo neeiliniu žmogumi susipažinau gal kokiais 1975-ais.Gyventi Jam buvo likę ketveri metai. Jau operuotos, berods, du kartus smegenys, jau paralyžuota viena kūno pusė, bet nepaisant to – visada gera nuotaika, subtili ironija, atidus dėmesys.

Dažnai užsispirdavo kaip paauglys ir  lydėdavo mane pėsčiomis iš centro į Naujininkus. Jaunystėje Jis buvo sportininkas, geras ieties metikas, ir ligoms nepasidavė iki paėjo.

Ritualizuodavo net kavos virimą savo  Čiurlionio gatvės bute. Su kiekvienu žmogumi kitaip.

Stebino tada Jo bendravimas su paaugle dukra. Jis skatindavo ją susieti, regis,  nesusiejamus dalykus. Gal ir todėl dabar Nerija Vinciūnaitė- Žurauskienė  – garsi mokslininkė. Fizikė.  Nei vieno „paprastam žmogui“ suprantamo žodžio jos disertacijos pavadinime nėra…

V.Vinciūnas buvo tris kartus vedęs. Pirmoji jo žmona po skyrybų emigravo į Izraelį. Sūnus Arūnas liko  Lietuvoje. Dukra Nerija gimė antroje santuokoje  su ponia Elena. Ši šauni moteris (87 m.) dabar gyvena pas dukrą  Trečioji žmona Janina palaidota šalia V.Vinciūno Saltoniškių kapinėse Vilniuje.

Kodėl tai rašau? Aptikau, kad internete nieko nėra apie šį nuostabų žmogų.

Bandydama šią spragą nors kiek užpildyti turėjau malonumo pabendrauti su jį gerai pažinojusiais :

• su Albinu Lozuraičiu, buvusiu V.Vinciūno kolega ir draugu. Jis rimtai kaudavosi prie šachmatų lentos, prie Žeimenos važinėdavo grybauti.
• su Gema Jurkūnaite, dirbusia Filosofijos katedroje, daug bendravusia su Vinciūnu. Ji prisiminė pokalbį – atsisveikinimą prieš pirmąją operaciją, išvyką į jos tėviškę, kur Vinciūnas padarė dešimtis gražių nuotraukų.
• su profesoriumi Arvydu Šliogeriu, kuris Vinciūną atsimena kaip šviesų žmogų, ištikimiausią Meškausko mokinį – „liberalų marksistą“.
• Profesorė Jūratė Baranova tik paskelbus FB nuotrauką, kurioje buvo ir Vinciūnas iš karto prisiminė: „Dėstė pažinimo teoriją. Jau po operacijos, sergantis, pusiau suparalyžuotas. Paliko neišdildomą įspūdį. Nieko neteigdavo, tik klausdavo. Vedė iš proto. Kai trečiame kurse atėjęs į pirmą paskaitą paklausė , „ką jūs , Patkauskaite, labiau vertinate – marksizmą ar pozityvizmą”, nekenčiau jo, nes man nerūpėjo nei vienas, nei kitas. Bet kai atėjau dėstyti pati , bandžiau prisiminti geriausius dėstytojus. Tokiais tapo Arvydas Šliogeris (minties raiškos skaidrumas) ir Vytautas Vinciūnas. Manau kelti klausimą išmokau iš jo.“

• Su V.Vinciūno sūnumi Arūnu ir dukra Nerija (nuotoliniu būdu);
• Su Krescensijumi Stoškumi, kuris patyrė šoką, kai paprašytas nuotraukų  savo albumuose nerado paties Vinciūno nuotraukų, tik dešimtis jo darytų. Taip, V.Vinciūnas buvo Filosofijos katedros fotometraštininkas.

Tad visų pastangomis  į interneto platybes paleidžiu :

1) Krescensijaus  Stoškaus puikų straipsnį  – įžangą V.Vinciūno knygai „Gnoseologija“ (Mintis, 1988). (Žr. toliau).

2)  V.Vinciūno tapybos kelis paveikslus.

3) Keletą V.Vinciūno gyvenimo akimirkų, užfiksuotų nuotraukose.

Elena Tervidytė

J.V.Vinciūno asmenybė ir kūryba

(Pratarmė jo knygai RAŠTAI/GNOSEOLOGIJA, Mintis, 1988)

Yra žmonių, kurių kūryba taip pranoksta jų visą pilką, ordinarišką gyvenimą, kad belieka tik stebėtis, iš kur įmasi jų polėkis, minties originalumas. Bet yra ir tokių, kurių gyvenimas kunkuliuoja, verda, kurie daug kam imponuoja, daro įtaką, nors jų sąmoninga kūrybinė produkcija, atrodo, lieka tik nedideliu tos veiklos fragment. Prie pastarojo tipo žmonių priklausytų ir Juozas Vytautas Vinciūnas.

Jis gimė 1929 m. birželio 11 d. Švenčionių rajone, Poguliankos kaime. Vilniaus universitete studijavo chemiją.Baigęs chemijos studijas, buvo priimtas į filosofijos katedros aspirantūrą.  Nuo 1956 m. pradėjo dirbti katedros dėstytoju. 1971 m. apgynė kandidato disertaciją, vėliau jam buvo suteiktas docento vardas. Čia praėjo ir visas jo kūrybinis gyvenimas. 1979 m. birželio mėn. 3 d., ištvėręs keletą sudėtingų smegenų operacijų, J. V. Vinciūnas mirė.

Daugelį brandžiausių gyvenimo metų jis buvo priverstas grumtis su lėtai, bet grėsmingai progresuojančia liga. Tai turėjo įtakos jo kūrybos mastams, jo gyvenimui, elgsenai. Tiesa, su liga jis ne tiek grūmėsi, kiek nesiskaitė ar net demonstratyviai ją ignoravo. Jis veikiau buvo linkęs rizikuoti, negu laukti eilinio priepuolio. Niekada savo padėties nedramatizavo. Reikalaui esant, tik pranešdavo apie savo būseną arba paprašydavo pagalbos, paprastai ir dalykiškai. Jo stipri fizinė galia kadaise patraukė net į sportinį ringą ir žadėjo neblogas perspektyvas, ne ma-iau tvirta vaalia ir ryžtingumas privertė ne sykį radikaliai apsispręsti, beveik iki paskutinių dienų jis išsaugojo tiesiog nepagydomą optimizmą. Ir tai ne patalogiškas optimizmas, kurio kartais kaip vienintelės atramos griebiasi liguisti žmonės, o jo gyvenimo principas ir įsitikimas, plaukęs iš jo jausenos ir galvosenos, iš jo teorinių studijų. Tiesiog scientistiškai pasitikėjo žmogaus proto, žinojimo, visos visuomenės pažanga. Dažnai net atrodydavo, kad jis nelabai suvokia šiuolaikinio pasaulio dramatizmą ir pernelyg pasikliauja istorijos „gera valia“. Betgi tai buvo veiklos, o ne vertinimų, meditacijos žmogus. Visuomenės ir mokslo pakitimuose jis pirmiausia matė žmogaus galią, jėgą, laimėjimus. Pralaimėjimai jo nedomino. Temperamentingai džiaugėsi kibernetikos ir kitų naujų mokslų reabilitacija, uoliai sekė jų pažangą, žavėjjosi astronomijos, molekulinės biologijos, genetikos atradimais. Negąsdino nei pirmieji inžinerinės genetikos žingsniai: mokslui negali būti jokių apribojimų, – samprotavo jis. Buvo linkęs veikiau pervertinti šių mokslų, ypač jų naujausių atradimų, reikšmę, negu ją sumenkinti.

Jis buvo ekstravertiško tipo žmogus. Mėgo imponuoti, stebinti, šokiruoti. Bet kokioje situacijoje, appiberdamas partner savotiškomis mįslėmis, klausimais pramaišiui su komplimentais, be didesnių ceremonijų jis sugebėdavo greitai užmegzti pažintį, išprovokuoti dėmesį ir palankų nusiteikimą. Apskritai jis buvo neeilinis ironiško bendravimo meistras. Mažiau jį pažįstantis žmogus, klausydamas jo žodžių, dažnai pasimesdavo, nes nelengva buvo atskirti, kada kalbama rimtai, o kada tik juokaujama, kada tik klausiama ar aiškinamasi, o kada tik apsimetama, kada juoreikia tikėti, kada ne. Buitinio bendravimo ironiškumą aititko ir papildė profesinio bendravimo problemiškumas. Permanentinė diskusija – pagtrindinis jo profesinės veiklos metodas. Ir ne tik metodas. Diskusija buvo jo stichija, jo kūrybinio mąstymo, jo pedagogikos forma, diskusija su auditorija, su kolegomis, su vadovėliais, su pirmtakais. Kartais atrodė, kad jie negalėjo net produktyviai galvoti neturėdamas prieš save gyvo partnerio, kurį galima klausinėti, kuriam galima primesti diskusiją ir kurio sprendimus galima ginčyti. Partneriui su juo nebuvo lengva. Nebuvo lengva sekti jo greitos orientacijos į skirtingas gyvenimo sritis genamus paradoksalius minties šuolius, netikėtus pavyzd-ius susieti su teorija. Nors neretai galėjai justi, kad į keliamus klausimus jis turi iš anksto parengtus atsakymus, vie dėlto diskusija jam paprastai nebūdavo gryna pramoga. Jis buvo pedagogas, ir jam knietėte knietėjo graiuti pigų sveiko proto pasitikėjimą, atskirų mokslų ribotumo diktuojamus galvojimo steoretipus arba tiesiog pasenusias koncepcijas, perkeltas į šiuolaikinę pažinimo teoriją. Ir tai buvo daroma su nemažu atkaklumu ir pasimėgavimu.

Poleminiam įkarščiui nemažą reikšmę, matyt, turėjo ir tai, kad savo partnerių galvosenoje jis dažnokai apčiuopdavo arba įrtardavo esant savo apties išaugtas schemas. Kitų kritika jam turėjo ir netiesioginės savikritikos prasmę. Jis stengėsi atsiriboti nuo napamatuojamo jaunystės kategoriškumo, lėkšto ir nedialektiško tyrinėtojų skirsdtymo į juodus ir baltus, svetimus ir savus, o teorijų grupavimo į visiškai klaidingas ir visiškai teisingas, nuo lengvabūdiškai mokykliško priešininkų pažiūrų sukaritatūrinimo ir panašių tendencijų, randamų jo ankstesniuose rašiniuose. Tuo turbūt ir galima paaiškinti, kodėl kai kurie dialektikos momentaijam įgijo ypatingą, išskirtinę reikšmę.

Jam labiausiai rūpėjo parodyti visų mokslo apibrėžimų nepakankamumą, sąvokų neapibrėžtumą, tyrimų realiatyvumą, teorijų neišsamumą. Kartais net susidarydavo įspūdis, kad dialektinė filosofija jam yra tik gana destryktyvi visuotinio neigimo teorija, kad jos uždavinys – tik nutrinti visas ribas, kurias yra nustačiusi ankstesnė filosofija, specialūs mokslai ir kasdieninė patirtis. Tačiau tai iš tiesų tik pirmas įspūdis, kilęs dėl jo poleminės nuostatos. Chroniškas abejojimas, skepticizmas jam buvo visai svetimi.

Neatsitiktinai jį domino pažinimo kūrybinis aspektas, t.y. ne jo preciziškumas, sistemiškumas, bet tai, kas verčia peržengti paties mokslo nustatytas ribas. Tam ir skiriamas pagrindinis teorinis darbas „Pažinimo proceso kūrybinis pobūdis ir jo visuomeninės istorinės prielaidos“. Jame mėginama gnoseologinį pažinimo aspektą nuosekliai atriboti nuo psichologinio. Gnoseologiniu požiūriu pažinimas traktuojamas kaip istoriškai kintantis tikrovės aiškinimas, savotiška jo rekonstrukcija, pasireiškianti teorijosmis, hipotezėmis, sąvokomis, ženklais, simboliais ir panašiomis formomis. Svarbiausiu dalyku čia laikoma teorija, nes tik ją galima gretinti su tikrove ir nustatyti jos objektyvumą. Bet ir tokį gretinimą galima atlikti ne tiesiogiai, o tik tarpininkaujant praktinei veiklai. Sąvokos yra priklausomos nuo teorijos. Dėl to priklausymo jų negalima iki galo apibrėžti nei turinio, nei apimties atžvilgiu. Sąvokų neapibrėžtumas laikomas visuomeninės patirties kaupimo bei pažinties kūrybos sąlyga. Nuo to neapibrėžtumo priklausąs ir mąstymo universalumas, t.y. jo galimybės aprėpti naujus pasaulio reiškinius, pritaikyti turimas sąvokas visoms tikrovės sritims. Savo ruoštu, kurdamas naujas teorijas faktams aiškinti, žmogus keičia ir sąvokų turinį.

Naujos teorijos logiškai negrindžiamos senosiomis. Jos net turi įveikti senųjų teorijų logikos inerciją, jų vienareikšmiškumą. Tam būtina intuicija. Tačiau jos jėgą, žmogaus pajėgumą kurti teorijas lemia ne jutimo organų jautrumas, o teorinis pasirengimas, t.y.perimta istorinė visuomenės patirtis.

Štai pažinimo kūrybiškumo sampratai ar net jos teorinei terminologijai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo E.Meškausko, P.Kopnino, E.Iljenkovo idėjos. Jų darbais J.V.Vinciūnas nuolat rėmėsi ne tik savo tyrinėjimuose, bet ir pedagoginėje veikloje. Kai kuriais atvejais jis net apsiribodavo jų minčių atpasakojimu bei komentavimu. Jam imponavo kai kurie V.Tiuchtino darbai, F.Michailovo „Žmogiškojo „Aš“ mįslė“, V.Bilerio „Mąstymas kaip kūryba“ ir kai kurie kiti tarybinių autorių veikalai. Iš XXa. užsienio filosofų bene labiausiai jis mėgo B.Raselą.

Nors ir turėdamas savo mėgstamą, įdomų teorinio tyrimo objektą, J.V.Vinciūnas vis dėlto netapo savarankišku teoretiku. Jo pašaukimas, talentas buvo kitur. Pagrindinė J.V.Vinciūno filosofinės veiklos sritis, svarbiausias baras, pagrindinė aistra buvo pedagogika. Jis skaitė marksistinės filosofijos paskaitų kursus studentams, marksizmo-leninizmo universiteto ir radijo klausytojams – ir rado čia pasitenkinimą. J.V.Vinciūnas mėgo auditoriją, o auditorija – jį. Požiūris į marksistinę filosofiją buvo pamatas, ant kurio formavosi jo pedagoginė metodika. Siekdamas maksimaliai suprobleminti tirimąjį dalyką, gama efektyviai jis naudojo jau minėtą ribų trynimo principą. Mėgdavo parodyti, kad kiekvienas teiginys gali būti teoriškai kvestionuojamas irk ad tik žinantis priešingus vieno klausimo sprendimus studentas gali būti paskatintas savarankiškai imtis protinio darbo. Dėl to savo metodiką J.V.Vinciūnas yra nusakęs kaip būdą „sukti studentams galvas“. Jis veikiau buvo linkęs palikti suproblemintą situaciją, neišspręstus uždavinius, negu pasitenkinti mechanišku, protą bukinančiu filosofijos teiginių perteikimu ir įtvirtinimu. Pirmuoju atveju bent lieka sužadintas smalsumas ieškoti atsakymo, kūrybinei veiklai sukurstytas protas, antruoju – paprastas automatas, išmokstomis frazėmis atsakinėjąs į tas situacijas, kurios reikalauja originalių sprendimų.Siekdamas išmušti iš galvos mechaniškai perimtus sprendimus, teorines schemas bei stereotipinius atsakymus, stimuliuoti student minties aktyvumą, jis kartais pasiūlydavo studentams užmiršti viską, ką jie iki tol yra išmokę, pradėti iš pat pradžių.

Apskritai J.V.Vinciūnas buvo vienas iš nedaugelio pionierių ir gynėjų to probleminio paskaitų metodo, kuris šiandien pradėtas plačiai propaguoti mūsų pedagogikoje. Jo pedagogika labai tolima sausam, akademiškam dėstymui. Paskaitos buvo savotiškas poleminis siautulys, pokalbis, atitikęs jo prigimtį, jo sugebėjimą bendrauti ir imponuoti. Kaip apsėstasis jis kibdavo, provokuodavo, puldavo ir gindavosi. Džiūgaudavo, kaip kūdikis, kai jam pavykdavo sugriauti klausytojų paprastu tikėjimu priimtas formules, o paskui iš tų nuolaužų jų pastangomis sulipdyti kažką panašaus į savarankišką išradimą. Paskaitos suartėdavo su seminarais, o seminarai buvo ne išmoktos medžiagos patikrinimas ar interpretavimas, bet ieškojimas ir atskleidimas būdų, kaip pasiekti tų išvadų ir rezultatįų, kurių kadaise priėjo marksizmo klasikai. Tai buvo nelengvas darbas, jis reikalavo nemažos ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų įtampos. Bet tai buvo jo gyvenimo prasmė. Nesunkiai jis galėjo sau pasakyti negalįs parašyti užplanuoto straipsnio, bet beveik iki amžiaus galo negalėjo prisipažinti, kad nepajėgia skaityti paskaitos. Net gulėdamas mirties patale, jis konsultavo savo diplomantus.

Dar viena J.V.Vinciūno kūrybos sritis atsiskleidė tik jo gyvenimo pabaigoje, maždaug nuo 1973-174 metų. Savo viršūnę ji pasiekė apie 1976 -1977 metus. Tai buvo tapyba. Ji prasidėjo nuo nerūpestingo žaismo grafinėmis figūromis, apskritai nuo gražią rašyseną turėjusios rankos lavinimo, ir baigėsi rimtu spalvinių formų konstravimu, primenančiu daugiaprasmius peizažus bei natiurmortus. Kartu tai buvo ir atbudusio chemiko eksperizemtai su dažais ir kitomis medžiagomis mėginant išgauti originalesnę faktūrą bei spalvinį efektą. Ilgainiui tapyba tapo ne tik pomėgiu, bet ir būtinybe, kompensavusia jo priverstinį atotrūkį nuo teorinių studijų. Įgūdusi akis tapybos darbuose, kurių sukurta  daugiau nei 40, gali pastebėti sekimo,stilistinio eklektiškumo, „išvargtų“  formų, bet ji negali nematyti ir labai sparčiai progresavusios disciplines, linijų ir spalvų ekspresyvumo, bedros tapybos kultūros, įkūniusios retą dramatinę įtampą.

Tapyboje atsivėrė naujas J.V.Vinciūno dvasinio gyvenimo aspektas, ta jo psichinė magma, kuri beveik neprasiverždavo į paviršių pro jo disciplinuojančią optimistinę nuostatą, nors tarpais jos negalėjai nejusti, nenumanyti, nenuspėti. Gūdū, suluošinti medžiai, apleistos užkaltais langais kaimo tobos nerving medžių šakų raizgyne, nykūs laiptai su krintančiu ant kažkokios būtybės šešėliu, susipynusias medžio šaknis ar šakas primenantis auglys – tai vis temos, išdavusios tiek paties autoriaus, tiek ir apskritai šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dramatinį aspektą. Tą dramatizmą gimdė ne tik blogėjanti sveikata, bet ir kai kurie dvasiniai konfliktai, iškilę dėl jam būdingo greito apsisprendimo ambivalentiškose situacijose ir dorovinių įsipareigojimų susidūrimo su buitinio gyvenimo prakticizmu. O praktiškumo jam niekada nestigo. Tiesiog stebino jo sprendimų ryžtingumas, nesivaržymas, sugebėjimas opratyviai tvarkyti buitinius reikalus, nesvarstant padėti kitam ir net palaikyti naudingus ryšius.

Tegul šis darbų rinkinys išsaugo bent vieną fragmentą  tos daugialypės, spalvingos asmenybės, kokia buvo Juozas Vytautas Vinciūnas*.

 

*Toliau 3 pastraipos apie knygos struktūrą, padėka padėjusiems ją rengti .