Sukanka 50 m. nuo jaunus amerikiečius labiausiai paveikusios knygos – Džeromo Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”- pasirodymo.
D.Selindžeris (g. 1919 m.) ir po šios apysakos pasirodymo parašė nemažai kūrinių, pačiam jam net svarbesnių, bet skaitytojai liko ištikimi pirmajai rašytojo knygai. Visos amerikiečių kartos perserga šia knyga kaip vėjaraupiais ar kiaulyte. D.Selindžerio apysaka, kaip rašo kritikai, tapo neišvengiamu brendimo ritualu. Su tuo susitaikę suaugusieji padarė viską, ką galėjo: užuot slėpę Selindžerį nuo vaikų, jie atidavė jį į mokyklą. Iš esmės tai tas pat, kaip vienuolynui užprenumeruoti bedievystę propaguojantį žurnalą.
Selindžerio knyga prisodrinta antipatijų mokyklai, negana to – ji teigia mokyklos negalimumą.”Rugiuose prie bedugnės” įrodinėjama, kad viena karta negali perduoti savo patirties kitai. Nieko negalima išmokyti – pagrindinis knygos leitmotyvas.
Vienas kritikas šią Selindžerio idėją atpasakoja taip: Mokytojai skelbia savo tiesas, viso gyvenimo patirtį per bedugnę. Kitame krante stovinčius mokinius pasiekia tik vėjo, bangų ošimas ir banalybių nuotrupos.
Banalybe Selindžeris laiko kiekvieną pasakytą mintį. Ji todėl ir banali, kad pasakyta. Viskas, kas nepatirta, nenusipelno tikėjimo, o kai patirtis tampa sava, mums nebereikalingi globėjai. Mes patys tampame globėjais. Šis tragiškas paradoksas griauna visas pedagogines pretenzijas. Nepaisant to, amerikietiška mokykla užsikrovė ant pečių nepasiekiamą tikslą – reguliuoti priešininko ataką.
Amerikoje nėra privalomos literatūros sąrašo. Skaitomos, analizuojamos tos knygos, kurias mėgsta mokiniai, mokytojai arba kurių reikia politiniam korektiškumui palaikyti. Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” – reta išimtis. Ji nagrinėjama visur ir visais laikais.
Radijo stotis “Svoboda” kalbino Amerikos pedagogą, tris dešimtmečius mokiniams dėstantį Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”.
– Kaip skirtingų kartų mokiniai priima šią apysaką?
– Dabartiniai moksleiviai į knygą reaguoja panašiai, kaip ir mokiniai prieš 10,20,30 metų. Dauguma paauglių išgyvena Houldeno kompleksą. Keturiolikmečiams – sepyniolikmečiams, kaip ir Houldenui, suaugusiųjų pasaulis – melagingas. Jie neigia tėvų ir visų suaugusiųjų vertybes. Visų kartų vaikai atpažįsta savyje Houldeną. Kad ir koks naivus atrodytų jo protestas, iš to išaugo visa bitnikų karta. Tam tikrą laiką bitnikams pasisekė įgyvendinti Houldeno svajonę – jie atsisakė dalyvauti suaugusiųjų gyvenime ir pasiliko vaikais. Mano visų kartų mokiniai juokiasi iš Houldeno ir verkia kartu su juo.
– Ar knyga “Rugiuose prie bedugnės” įtraukta į privalomos literatūros sąrašą? Ar Amerikos mokyklose yra toks sąrašas?
– Apskritai daug tekstų į mokyklų programas pakliūva ne pagal nurodymus iš viršaus, o todėl, kad traukia visuomenės dėmesį ir atlaiko laiko išbandymus. Tokia klasika tapo ir Selindžerio knyga “Rugiuose prie bedugnės”. Įdomu, kad tik pasirodžiusi ši knyga buvo uždrausta, tiksliau — buvo primygtinai patariama jos neskaityti mokyklose . Apysaką laikė netinkama jaunajai kartai auklėti. Kenksminga ir moksleiviams, ir jauniems mokytojams. Tada buvo nepriimtinas toks dėmesys savo asmeniui, savo seksualumui. Šiuo metu panašūs draudimai juokingi. Kultūra tapo kitokia, ir mums dabar sunku įsivaizduoti, kaip ši knyga šokiravo visuomenę prieš 50 metų.
– Jūsų paties dukra moksleivė, kaip ji reaguoja į Selindžerio knygą?
– Ji neseniai perskaitė ir susižavėjo. Kai kurios Selindžerio mintys prigijo, ir tai tarsi padeda dukrai su manimi kariauti. Dukros bendraamžiai, dažnai būnantys mūsų namuose, man regis, jaučiasi jaunesnieji Houldeno broliai ir seserys. Niujorko vaikai turbūt aštriau tai jaučia, nes, kaip prisimenate, dalis veiksmo vyksta būtent Niujorke.
– Kai buvau Jūsų dukros amžiaus, man Selindžeris padėjo kovoti, perskaitęs šitą knygą po 40 metų, manau, kad Houldenui paprasčiausiai reikia psichiatro arba bent neuropatologo pagalbos.
– Iš tikrųjų Houldenas ne tik maištininkas ir idealistas, jis – emocinis ligonis. Tai pirmasis romanas apie nervinį priepuolį. Mes, suaugusieji, matome šį knygos aspektą, o vaikams artimesnis jo maištas. Bet viena nepanaikina kita, ir namažai moksleivių tai supranta. Pavyzdžiui, mano dukra rašinyje parašė, kad Houldenas, kaip ir dauguma jos bendraamžių, bijo pasimesti suaugusiųjų pasaulyje. Ji supranta, kad paauglystė – kai jausmai aštrėja, aštrėja ir prieina ribą – praeina.
Kiekvienas, kas skaitė Selindžerį, prisimena Houldeno pokalbį su taksistu:
Atvažiavęs į Niujorką, aš pirmiausia ėjau žiūrėti to tvenkinio, iš kurio lyg išskrenda, lyg ne antys? . Turint kišenėje du dolerius, buvo svarbesnių reikalų, bet tada man taip neatrodė. Kaip neatrodo ir daugeliui kitų jaunuolių, pirmą kartą atvažiuojančių į Niujorką.
Absurdiška apysakos detalė įsirėžia į sąmonę ir tampa savotišku slaptažodžiu. Žinodamas jį patenki ne pietvakarinę parko dalį, o į tą, kaip dabar sakoma, pakitusią samonės būseną, kurioje yra Selindžerio herojus.Būdamas nervinės įtampos viršūnėje, Houldenas viską mato liguistai paaštrintai. Jo akyse kiekviena detalė išauga lyg po padidinamuoju stiklu. Viskas atrodo kaip lemtingi ženklai.Gerokai vėliau panašią būseną Selindžeris aprašė savo autobiografinėje išpažintyje.
Egzistuoja vienas kraupus bruožas, būdingas visiems Dievo ieškotojams.Jie Dievo ieško radijo reklamoje, taksi skaitiklyje – visur, pačiose netinkamiausiose ir keisčiausiose vietose. Bet visada sėkmingai. Tai tinka ir Houldinui, kuris keliauja per knygos puslapius tikėdamasis netikėto atradimo, praregėjimo. Tuoj tuoj turi išsispręsti klausimas, kaip Dostojevskio romanuose, ir herojus taps kitoks – kaip visi. To neįvyksta. Houldenas priartėja prie bedugnės, bet nežengia į ją.
Tačiau ši nestabili padėtis ir mus išveda iš pusiausvyros. Selindžerio negalima skaityti be jaudulio, be egzistencinio nerimo, nes jis pats jį jautė. Laikydamas rašymą religiniu tarnavimu, rašytojas kiekvieną puslapį rašė kaip paskutinį ir atidavinėjo skaitytojui su vis didėjančiu pasibjaurėjimu. Šis procesas baigėsi labai logiškai – Selindžeris nustojo spausdintis ir tapo atsiskyrėliu. Jau trečdalį amžiaus jis gyvena nedideliame miestelyje. Tik gaisrinė tai gyvenvietei duoda miestelio statusą. Jos gaisrininkai išgelbėjo pusę Selindžerio namo nuo gaisro, kurio metu galbūt sudegė rankraščiai, prie kurių rašytojas dirbo visus uždaro gyvenimo metus. Niekas nežino, buvo ar ne tie rankraščiai, bet visi nori tikėti, kad buvo. Mums labai svarbu sužinoti, apie ką tyli Selindžeris.
Kitų rašytojų šlovė neužgožė tylinčio Selindžerio.
x x x
Vienas Selindžerio mėgstamas rašytojas, sakė: Kilpa reikalinga, kad pagautum kiškį. Kai kiškis pagaunamas, kilpa pamirštama. Žodžiai reikalingi, kad pagautum mintį. Kai mintis pagaunama, apie žodžius pamirštama. Kaip man rasti žmogų, pamiršusį žodžius, ir su juo pasikalbėti. Tokio žmogaus paieškos pasmerkė Selindžerį bejėgystei. Bet iš tiesų jo tylėjimas prasidėjo prieš 50 metų, kairašytojas užkrėtė savo herojų neuroze. Visa, ką Houldinas Kolfildas pasako knygoje “Rugiuose prie bedugnės”, yra nesvarbu. Jis nekalba, o keikiasi dėl bejėgystės pasakyti ką nors svarbaus. Pasaulis Houldenui niekuo nenusikalto. Bėda ne ta, kad jis sutinka blogų žmonių, o ta, kad jis negali iki jų prasiveržti. Kiekvieną tarsi beprotnamyje supa vatos siena. Ji filtruoja visus nuoširdžius proveržius. Tai neišvengiama, nes pati civilizacija yra apgaulė, daranti mūsų gyvenimą įmanomą ir veidmainišką. Kalba yra spąstai, nes atpasakoja mūsų jausmus svetimais žodžiais. Kovodamas su kalba, Houldenas nori pats tapti nebyliu ir susirasti tokią žmoną. Selindžeris beveik taip ir padarė.
Nutraukdamas saitus su pasauliu, jis pabandė žodžius pakeisti garsais. Priešiški rašytojui kritikai vadino jį darželinukų Dostojevskiu. Šiuose žodžiuose buvo dalis tiesos. Jo apsakymų herojai vis jaunėjo. Rašytojas bandė surasti tą laiką, kai žmogus lygus pats sau, kai visuomenė dar nepaliko jame savo kanopos pėdsako.
Selindžeris visada veržėsi į neverbalizuotą kalbėjimą. Iš žodžių jis pynė tinklą žodžiais neišreiškiamam turiniui pagauti. Jo prozojevartojami žodžiai ne pagal paskirtį: ne turiniui atskleisti, o turiniui paslėpti po bereikšmėmis replikomis. Nuimdamas sluoksnį po sluoksnio skaitytojas randa užpildytą tuštumą.
Nuo to laiko, kai Selindžeris užsidarė mažame miestelyje, apie jį nežinoma nieko, išskyrus tai , kad jis mėgsta riestainius. Matyt, todėl, kad svarbiausia juose – skylė.

Parengė Elena TERVIDYTĖ

Spausdinta 2005 m. „Dialoge“