Marokas – tai ir žalia šiaurė,

ir dykuma,

ir vandenynas,

ir kalnai,

ir miestai,

ir žmonės,

ir ožkos medžiuose…

Pasistengsiu kelionę po Maroką (2017 gegužės mėn.) aprašyti ir iliustruoti taip, kad kiek nors tiktų ir besiruošiančiam ten keliauti, ir neplanuojančiam to daryti, bet žingeidžiam.

Maršrutas

Nuvažiavome apie 1500 km. Atstumas ne didelis dviems savaitėms, bet neapsigaukite. Lygumos tik palei vandenyna, kitur kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, o Atlas kalnai – iš viso kita vairavimo pasaka.

Taigi atskridom į Fes/Fezą, čia išsinuomavom mašiną ir kilom į šiaurę, į gražųjį Chefchaouen/Mėlynąjį miestą.Tada „dėjom“ į kairę iki vandenyno. Sugalvojom išsukti iš autostrados – nepasiteisino:ilgai nebuvo grįžimo į autostradą, kratėmės duobėtais keliukais beveik pro sovietinės fermas. Taigi, važiuoti reikia autostrada į Kenitrą arba tiesiai į Rabat. Pasiekus vandenyną yra du pasirinkimai: a)važiuoti vandenyno pakrante; b) važiuoti autostrada.  Jei laikas spaudžia, maukite autostrada, jei ne – grožėsitės vandenyno vaizdais. Atstumas beveik tas pats, bet paleis vandenyną nemažai miestelių ir gyvenviečių, kur greitis ribojamas.

Palei vandenyną žemyn nuo Rabat: Casablanka, Al Jadida, Safi, Essaouira.

Nuo Essaouira sukom į dešinę ir kirsdamos Marakeschą nuvažiavom į Ouarzazate

Atstumas nedidelis, bet čia mus pasitiko gražieji Atlas kalnai. Be penkių valandų jų nepervažiuoja ir kasdien kursuojantis vairuotojai. Tikrai nepalėksite, o juk dar ir pasigrožėti reikia.

Iš Ouarzazate jau su džipo vairutoju važiavom į Sacharos dykumą. Netoli ten paveža, tai tos dykumos kaip medaus per stiklą J

Iš Ouarzazate į Marakešą dalį kelio grįžom aplinkiniu keliu ( gal kiek sudėtingesniu), bet pamatėm kitokesnio žmonių gyvenimo.

Vairavimo ypatumai

Labiausiai netikėti buvo žiedai, daug žiedų, autostradose. Prie jų artėjant visur ženklai 80, 60 ir 40 greičio ribojimas. Reikia paisyti. Mane sustabdė policininkai, bet pagailėjo, baudos negavau.

Mieste važiavimas labai chaotiškas. Kai įvažiavom į Casablanką, pakliuvom į 6 eilių eismo jūrą. Net priešingas kryptis skiriančios linijos nebuvo. Niekas posūkių nerodo, stoja, kur nori. Be mašinų, zuja motoroleriai, mopedai, pėstieji maklina kur nori… Kai trasoje pasirodė ir riedlentininkai, pasiūliau Gaby trumpam sustoti. Kitur tokios košės nepatyrėm.

Finansai

Mums išlaidų nemažą dalį sudarė mašinos nuoma. Nebuvom užsisakę internetu, nes firma neatsakė, ir mes pagalvojom, kad gal vietoje net pigiau sutarsime. Nieko panašaus.

Benzinas nebrangus, mūsų Dacia jo nerijo.

Maistas – pigesnis nei Lietuvoje.

Viešbučiai – kaip kur. Minimaliausi patogumai ir mažiausi kambariai , aišku, Medinų (senamiesčių) dalyse apsistojant. Mes mokėjom nuo 16 eurų už naktį iki 30.

Viešbutį iš Lietuvos rezervavome tik pirmoje „stotelėje“ – Feze. Kitur užsisakydavom internetu prieš parą. Rabate (sostinė) pakliuvom į keblią situaciją – nei viena viesšbučio tarnautoja nekalbėjo angliškai. Tad jei internate randate viešbutį, kuris tinklalapyje prisistato tik prancūzų kalba, žinokite, kad tik ja ir susikalbėsite. Bendrai, Maroke keliauti mokantiems prancūziškai, be abejo, būtų komfortiškiau.

Dviese išleidom apie 1700 eurų. Čia ir su lėktuvo bilietais. Į Maroką skridom per Bergamą, grįžom per Londoną.