Garbūs kritikai tvirtina, kad Laura Sintija Černiauskaitė – viena ryškiausių ir populiariausių šiandienos jaunųjų rašytojų. Savo pirmąją apsakymų knygą L.S.Černiauskaitė išleido tik baigusi sostinės Senvagės vidurinę. Rašytoja mano, kad jeigu ne jos kalbos ir literatūros mokytoja Rima Mackevičienė – gal ir mokyklos nebūtų baigusi.

Tad šis tekstas bus ne tik apie Laurą Sintiją Černiauskaitę, bet ir šiek tiek apie jos mokytoją, kuri savo nuopelnus atkakliai neigia.

 xxx

Pasikalbėti su rašytoja sutarėme Vilniaus Užupio kavinėje. Nežinojau, kad būtent čia buvo Lauros Sintijos ir Regimanto Tamošaičio mėgstamiausia pasimatymų vieta, kai jie dar buvo nelegalai (rašytojos terminas). Tiesą sakant, iš viso nežinojau, kad garsus literatūrologas ir L.S.Černiauskaitė yra pora ir jau turi metų ir aštuonių mėnesių dukrytę Eleną Gelminę. Ačiū Dievui, mano neinformuotumas pašnekovės „neuždarė“ ir ji kalbėjo labai atvirai.

 Piktybiškai nesimokiau

Žinau, kad vidurinėje mokėtės prastai. Gabumų trūko ar dėl kokių kitų priežasčių?

Iki kokių 15 metų mokiausi tarybinėje, vėliau jau nepriklausomos Lietuvos mokykloje. Tačiau vienodai maištavau prieš bet kokią man primestą suaugusiųjų tvarką. Tai pasireiškė tuo, kad piktybiškai nesimokiau. Būdavau tai užsidariusi, nutolusi nuo visų, tai staiga pratrūkdavau plepėti ir juokinti klasę – nuotaikų kaita buvo ryški. Baigiamosiose klasėse buvau dvejetukininkė. Vienintelis ryšys užsimezgė su kalbos ir literatūros mokytoja R. Mackevičiene, kuri mane mokė nuo V klasės. Rašinėlius rašydavau gerai, visai klasei skaitydavo, bet kai prasidėjo interpretacijos, pasikeitė reikalavimai, lioviausi į juos gilintis. Užuot tai dariusi, rašydavau laiškus mokytojai, o ji man atsakydavo raudonu parkeriu tiesiai į sąsiuvinį. Taip vyko bendravimas, ugdymas. Neseniai mokytoja patvirtino tai, ką visą laiką nujaučiau, – aukštesnėse klasėse ji kone kiekvieno trimestro pabaigoje įkalbėdavo tiksliųjų mokslų mokytojus išvesti man trejetą. „Nežlugdykite Černiauskaitės, parašykit jai tą trejetą – iš jos kažkas bus.“ Visada jaučiau mokytojos ranką, įtaką.

Ar gaunami dvejetai nežeidė Jūsų paaugliškų ambicijų?

Buvau užsidėjusi kaukę – man tas pats, man į viską nusispjauti.

Tai gal už mokyklos sienų savivertę lengvai susigrąžindavote?

Čia buvo įdomiau, virė gyvenimas. Nuo kokių 16 metų pradėjau bastytis po senamiestį. Susipažinau su neformalais, šiek tiek už mane vyresniais – iš universiteto, Dailės akademijos. Nebuvo vienos kompanijos, tiesiog susimesdavom vieną sykį su vienais, kitą sykį su kitais. Gerdavom vyną, rūkydavom, trindavomės Pilies gatvės kavinėse. Jau buvau pradėjusi rašyti. Ta pati literatūros mokytoja nukreipdavo mane į konkursus. Jei ne ji, pati nieko nebūčiau dariusi. Taip atėjo pirmieji laimėjimai.

 Jie labai susuko Jums galvą?

Buvo džiugu, bet… Paauglystėje sunkiai gyvenau. Iš namų bėgau, su tėvais nesutariau, gyventi nenorėjau. Apskritai esu iš tų sunkiai viduje gyvenančių žmonių. Laimėjimai man buvo kaip kompensacija. Jie šiek tiek atsvėrė gyvenimo sunkį.

 Ar jau supratote, kodėl Jūsų vidinis gyvenimas toks sunkus?

Manau, kad didžiąja dalimi tai nulemta prigimties. Be to, tėvai mane griežtai auklėjo. Kai vieną pavasarį artėjant baigiamiesiems egzaminams savaitei dingau iš namų, tėtis nusivedė pas psichoterapeutą. Diagnozė buvo tokia: paauglystės krizė, ar kažkas panašaus. Specialistas kalbėjosi ir su tėvais. Tada jie staiga pakeitė auklėjimo taktiką. Iki tiek, kad man leido rūkyti namie, balkone, – o buvau gal vos šešiolikos metų.

Ar tikite, kad ir tėvai, ir vaikai mums yra šansas save keisti?

Tik taip ir priimu artimuosius. Dabar mano sūnui jie atiduoda tai, ko nespėjo išgyventi su manimi.

Sūnus – iš pirmos santuokos, dukra – iš antros?

Nebuvau nė karto ištekėjusi. Kol kas gyvename kaip barbarai, susimetę (juokiasi). Laikas, kai galėjau ištekėti iš jaunystės ir kvailystės, jau praėjo. Dar brandinu savo protą ir jausmus šiam savanoriškam širdžių kalėjimui (vėl juokiasi).

 Lemtingas susitikimas redakcijoje

Su Regimantu esame artimi. Gal plika akimi to nematyti, bet yra giluminis, nuolat juntamas ryšys. Dar kai jis man universitete dėstė (L.S.Černiauskaitė neakivaizdžiai studijavo filologiją – E.T. pastaba.), atrodydavo toks susigūžęs, išbadėjęs šilumos ir kartu suprantamas, savas. Buvau dar labai jauna, o Regimantas – per daug pasinėręs į save. Išlaikiau egzaminą, kursinį pas jį rašiau – ir viskas. Artimiau susipažinome prieš trejus metus.

Tada nunešiau du naujus apsakymus P. Dirgėlai į „Metų“ redakciją, ogi žiūriu – ir mano dėstytojas ten sėdi. Toks energingas kaip žiogas. Pradėjo mane fotografuoti, nes žurnalui reikėjo nuotraukos. Tada ėjome gerti arbatos, paskui vėl gėrėme arbatą ir vėl… Žiūriu, kad mes jau ne tik arbatą geriame (smagiai juokiasi pašnekovė).

 Ar skirtingas judviejų amžius, statusas Jūsų netrikdo? Kas jūsų variklis?

Intuicija. Ją turiu žvėrišką. Nežinau, ar kada yra mane apgavusi, nebent kai užslopindavau ją troškimais, vienatvės baime ir pan.

Gyvenau audringai, paklusdavau jausmams, gal nelabai ir suvokdama, ką vadinu tais jausmais. O su Regimantu viskas buvo skaidru, neužteršta jokiomis aistromis, susižavėjimais, fantazijomis. Tiesiog apsireiškė suvokimas, kad sutikau artimą savo. Labai ramiai. Susėdome redakcijoje prie kompiuterio, kad atrinktume mano nuotrauką… Buvo ruduo. Ką tik buvau išgyvenusi labai sunkią – ribinę – vasarą. Atrodo, tam nebuvo jokių priežasčių ar nepalankių aplinkybių, bet jaučiau, kad arba mirsiu, arba išprotėsiu, arba pereisiu į naują gyvenimo kokybę. Nusivežiau sūnų prie jūros ir ten valiausi, valiausi, valiausi. Ir peržengiau kažkokį slenkstį. Nuskaidrėjau, apsiraminau. Susitaikiau su tuo, kokia esu. Kad gal niekada neturėsiu šeimos, visko, ką turi normalios moterys, ir kad turiu liautis sau dėl to priekaištavusi. Susitaikiau, nusiraminau ir tokia – nustojusi norėti – nuėjau į „Metų“ redakciją. Tada šalia atsirado Regimantas. Tąsyk dar pamaniau: jis toks sudėtingas žmogus, o aš nebenoriu sudėtingumo. Ir, nors mačiau, kad esame potencialiai artimi, nusprendžiau nė piršto nepajudinti. Be to, žinojau, kad yra vedęs. Maniau – jeigu lemta, aplinkybės viską padarys už mudu. Jei ne – nutolsime „kaip jūroje laivai“. Ir ką gi – dėl poros lemtingų nesusipratimų užsimerkėme ir puolėme vienas kitam į glėbį (juokiasi). Vėliau Regimantas pasakojo, kad tuo metu jau irgi buvo susitaikęs su tuo, kad jam neduotas laimingas vedybinis gyvenimas.

 Elena Gelminė viską sustygavo

Visada traukiau vyresnius vyrus – dešimties metų skirtumas man yra norma. Kai paragauji brandaus vyro meilės, prie „žalumynų“ kažkaip nebetraukia. Kol su Regimantu dar slapstėmės tamsiose kavinukėse, jausdavau tiriančius žvilgsnius, ypač moterų. Tai, be abejo, glumino. Klausiau savęs: kas yra, ko aš bijau? Ar tik ne visuomenės nuomonės? Tos visuomenės, kuri niekada negyvens mano gyvenimo, už mane nemylės ir su žvake tarp mudviejų nestovės, kad apšviestų, kas iš tikrųjų mudu sieja. Tai ko čia virpėti, ko gąsčiotis? Taigi abejonės ir netikrumas užplūsdavo tik tada, kai, užspeista nepažįstamų žmonių žvilgsnių, imdavau vertinti mudu iš šalies, „visuomenės“ akimis. Ačiū Dievui, kad davė man tokią išprotėjusią prigimtį – be didelių kančių paklusau tam, kas mudu su Regimantu sieja. Dukters gimimas viską tik įtvirtino. Dabar universiteto kiemeliais einame už rankų susikibę. Ir kai užplūsta nenumaldomas noras bučiuotis viešose vietose, visuomenės leidimo neklausiame (juokiasi).

Sakėte, kad Jums nepatiko turėti du vardus – jautėtės tarp jų lyg pasiklydusi. Tai kodėl savo dukrai du vardus davėte?

Dėl tų vardų truputį koketuoju. Kai laukiausi ir dar nežinojau, kas gims – berniukas ar mergaitė, visą laiką galvoje sukosi moteriški biblijiniai vardai: Elena, Marija, Elžbieta, Magdalena. Sykį, kai važiavome iš darželio, pasakiau sūnui, kad turės broliuką arba sesytę. Buvo žiema, jis ir sako: „Lipkim greičiau iš troleibuso ir eikim kepurės pirkti, jis gi sušals!“ Jis įsivaizdavo, kad vaikelis gims labai greitai. Tą akimirką man kaip kometa praskrido toks tekstas: „Aš nešioju Gelminę.“ Net nežinojau, kad toks vardas yra. Knygos aiškina, kad Gelminė yra tai, ko pasiilgsti taip, kad net širdį gelia. Regimantui šis vardas nelipo, jam rūpestį kėlė tai, kad pagal sanskritą priebalsiai glmn išreiškia gaivališkas stichijas, iracionalumą. Sutarėme, kad Gelminės gaivališkumą reikia sutramdyti, sukultūrinti, pridengti Elenos vardu (Elena buvo ir Regimanto mama). Taigi auginame mąslią, žaismingą, užsispyrusią kaip jautukas mergytę su dviem vardais.

 Ties skurdo riba

Ar tiesa, kad atsisakėte rašyti pelningus scenarijus televizijai?

Nežinau, kiek jie buvo pelningi, bet šitai dar palauks.

Neverčia gyvenimo aplinkybės?

Verčia, bet, kol gaunu Kultūros ministerijos stipendiją, noriu turiningiau išnaudoti laiką. Iki 2009–ųjų turiu užbaigti dvi knygas. Tokia prabanga gali paskui ilgai nebepasitaikyti. Jei apsiimsiu rašyti scenarijus – televizija mane išsiurbs. Dar spėsiu „prisizombinėti“. Už tokią kūrybinę laisvę mokame gyvenimu ties skurdo riba. Neturime savo namų, įstengiame nuomotis tik šiokią tokią skylę su daliniais patogumais (drėgmė, kūrenamės malkomis, šąlame neapšildomoje virtuvėje ir vonioje), virš mūsų girtaudavo garsaus fotografo žudikai, dabar kiek ramiau. Bet vieta puiki – Užupis, Vilnelė kone per kiemą teka. Pagaliau patys pasirinkome tokį gyvenimą. Juk Regimantas jau turėjo visus patogumus – net trijų kambarių bute.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės judviem.

Kalbino Elena Tervidytė

2008 m. spausdintas „Dialoge“

 

Savo archyve rašytojos nuotraukos neradau (keista), tai pasiskolinau „šviežią“ (2017 12 09) iš Regimanto Tamošaičio FB.