Po trečio kurso atlikusi ilgąją praktiką smagioje „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje nusipirkau motorolerį „Turist“. Juo ir parvažiavau į Vilnių. Pamenu, kad nusileidimo kalnas ties Paneriais atrodė labai status ir ilgas… Ir kad tik įvažiavus į miestą mane sustabdė milicininkas.
Pirkinys nebuvo sėkmingas, bet ne apie tai daina. Dabar noriu papasakoti dvi trumpas istorijas. Taip jau nutiko, kad viena linksma, kita – nelabai.
Nuo kurios pradėti? Linksmos.Ok.
„Tarybinės Klaipėdos“ praktikantė.
Po universiteto pradėjusi dirbti “Tarybinės mokyklos” žurnale šiltu metų laiku į komandiruotes važiuodavau motoroleriu. Netikėtai atvažiuoti nebuvo priimta, reikėdavo pranešti arba švietimo skyriui, ir ans ant ausų pastatydavo mokyklą, arba tiesiai mokyklai, ir ši pati ant blakstienų pasistiebdavo. Nors norėdavau pabendrauti tik su kokiu nors vienu mokytoju
(dėl straipsnio sutarti ar gerąją patirtį aprašyti), direktoriaus išvengti nebūdavo galima. Tokia tvarka vyravo.
Taigi mokyklai buvo pranešta, kad atvažiuos „Tarybinės mokyklos“ skyriaus redaktorė. Nors mokslinio-metodinio žurnalo darbuotojai jokių detektyvinių arba meilės istorijų neieškodavo, bet mokyklų vadovai vie tiek kažkodėl sunerimdavo. Gal todėl, kad kai kurie kolegos iš „Tarybinio mokytojo“ juos mėgdavo pašokdinti…
Taigi atvažiuoju į mokyklą kiek anksčiau nei sutarta. Įeinu su motociklininko šalmu ant rankos bei rankinunku ant peties ir pataikau tiesiai ant valytojos, drėgnu skuduru plaunančios koriadoriaus grindis. Pasisveikinu, o ji: „Oi, vaikeli, nesimaišyk tu čia dabar, mes svečių laukiam“. Šiaip ne taip į tualetą praleidžia.
…kai eidami su direktoriumi valytoją sutikome ant laiptų, moteriškė vos aukštielninka nenugriuvo. Aš smagiai juokiausi ir už alkūnės prilaikiau, o direktorius akis išpūtęs tai į vieną, tai į kitą dirsčiojo.
Nors taip jis buvo „apeitas“ J
Legendinis ET motoroleris, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, studijų metais ir kai kurie būsimi geologai naktimis pajodinėdavo. Įamžintas ne Rimas :)
Nežinau, kodėl, bet niekas iš sunkiai tais laikais surandamų meistrų man nesugebėjo motorolerio akumuliatoriaus pakrauti taip, kad „žirgas“ negestų ties kiekviena sankryža, kai tik sumažinu gazą (taip, gazą – negaliu rašyti apsisukimus). O naujo nusipirkti gal nebuvo, o gal aš pinigų neturėjau. Nebežinau. Vienžo, matyt, pavargau aš su tuo motoroleriu nuolat derėtis, kad užsivestų, kad neužgestų, ir pabėdavojau vienam geram draugui. Pamenu, Rimas paklausė, ar moto apdraustas, atsakiau, kad taip. Pakalbėjom ir pamiršau.
Netrukus Mama mirtinai susirgo. Aš tada gyvenau pas seserį Naujininkuose, o Mama netoliese pas brolį. Tad nereikėjo man jokios transporto priemonės: per 10 minučių nulėkdavau -parlėkdavau. Kai visi artimieji išvažiavo atostogų (nežinojom, kiek laiko ir jėgų dar prireiks slaugymui)- iš viso apsigyvenau brolio bute.
Neapsakomas atsisveikinimo su Mama mėnuo.
O motoroleris stovėjo prie sesers namų. Vieną dieną nuėjus jo neradau. Pranešiau milicijai. Šie, aišku, jokių vilčių nesuteikė, pasakė: „jei rasit – praneškit“. Neradau ir neieškojau. Ir draudimo negavau, nes transporto priemonė dingo pirmąją dieną po draudimo termino baigties J
Nepergyvenau labai, nes ne „geležėlės“ tada buvo svarbu.
Po kokių metų susitikom su Rimu, prisėdom kavos išgerti. Jis juokais ir sako:„galėtum ir kuo stipresniu pavaišinti“. Galėčiau,-sakau,- o kokia proga? „Na, aš tavo motorolerį neutralizavau“. Mano draugas taip džiugiai paaiškino, kaip nuvarė mano motorolerį toli į kaimą, kad aš gaučiau draudimą ir galvos man dėl jo neskaudėtų.
Padėkojau ir, aišku, nieko nepasakiau apie tą pasibaigusi draudimą.
Pajutau, kad mano karma tokiems gudravimams netinkama, bet 100 procentų ir su viršum tuo įsitikinau pabandžiusi pagelbėti puseserei realizuoti valiutą. Gavau „lėlę“ ir ilgai mokamus „alimentus“. Pokštininkas tas gyvenimas.