Sunkiausiai mane slegiantis prisiminimas yra iš tų laikų, kai aš buvau gandras.

xxx

Ant elektros stulpo įtaisėme savo lizdą. Vieta buvo visai neišvaizdi, net ne pelkėta, bet mes buvom jauni ir nenorėjom niekieno draugės: nei žmonių, nei kitų paukščių. Dirbome kaip pašėlę, bet lizdą surentėme labai gražų ir patogų: lygiais kraštais, aukštais šonais. Sugulus joks vėjas neužpūsdavo. Mes gulėdom ilgai, kol skilviai pradėdavo be perstojo trūkčioti .

Pradėję  lauktis vaikelių, tapom lėtesni. Aš bijodavau, kad Ji pavargs, kad liks alkana. Naktimis ėmiau pabusti nuo kraupaus sapno – Ji krinta suglaustais sparnais, o aš negaliu Jos sugauti. Pasakoti apie tuos sapnus bijojau, o sunkumo nuslėpti nesugebėjau. Kiekvieną rytą Ji klausdavo: “Kas yra, brangusis? Gal blogai jautiesi? Gal skriskime į viržynus?” Išsisukinėdavau, kad viskas gerai, bet tai nepadėjo. Gyvenome įsitempę.

Per sapnus buvau perspėtas apie artėjančią tragediją, bet to nesupratau.

xxx

Gimė trys, kai manęs nebuvo.  Parskridęs iš Jos akių supratau, kad jau. Ilgai stovėjau ant krašto prirėmęs snapą. Saulė patekėjo,   o Ji  vis nekėlė sparnų. Ėmiau galvoti, kad gal jie negyvi, gal Ji miršta,  bet klausti nedrįsau. Kai Ji staiga atsistojo, tarp gražiųjų Jos kojų pamačiau pilką kamuoliuką. Tai buvo nuostabiausias vaizdas mano anam gyvenime: saulės spinduliais apšviesta Jos juoda papilvė, raudonos ilgos kojos ir pilka nauja gyvybė.

Šoviau į dangų kaip paklaikęs ir skridau skridau, tai sunkiai kildamas, tai lengvai sklęsdamas. Visas dangus, visa žemė buvo mano džiaugsmas. Buvau egoistas. Bet tai supratau daug vėliau. Gal net ne tame gyvenime.

Nežinau, kaip po vaikų  gimimo jaučiasi kiti tėvai, – po tragedijos su niekuo apie tai nekalbėjau, – bet mes praradom save. Mūsų neliko, tebuvo jie. Jų maitinimas,  migdymas, vėl maitinimas.

Kartą supratau, kad turiu nutraukti tą karuselę ir įkalbėjau Ją išskristi į pievas. Grįžo laimingesnė, bet apsisprendusi – jau laikas silpniausiąjį išmesti. Nepadarėm to nei pirmą vakarą, nei antrą, nei trečią, – jie visi buvo vienodai stiprūs, nė vieno negalėjom pasmerkti. O reikėjo.

Pasitelkėm burtus, tą, kuris pakliuvo, greitai, net su pykčiu išvertėm per lizdo kraštą. Girdėjau, kaip žnektelėjo.

Xxx

Likusiesiems tapo erdviau, jie darėsi guvesni, įdomesni, ir būtinasis nužudymas tarsi pasimiršo.

Tądien išskridom abu, kadangi vienam visus pamaitinti jau tapo sunku.

Grįžtant dangus buvo baisiai raudonas. Dar nepriskridęs lizdo, pajutau šaltį ir iš karto supratau, kad jie nebegyvi. Maniškė net nenutūpė – apsisuko ir nuskrido. Grįžo po kelių dienų visai kitokia.

Taip ir nebeatsigavome, nors gyvenome dar keturis sezonus.

Buvom nubausti. Už ką? Gal už tai, kad svarbiausią mūsų gyvenime sprendimą – sprendimą, kam gyventi, kam mirti, – patikėjome burtams.

Xxx

Taip, tai pats slogiausias prisiminimas iš tų laikų, kai aš buvau gandras.

2004

Elena  Tervidytė