Šeštoji kelionės po Šiaurės Vietnamą dieną buvo sunkiausia. Kelias ilgais ruožais buvo ne tik išdaužytas, bet ir remontuojamas. Viename iš smailų posūkių, sekdama gidą ir taikydama, kur nors kiek normalesnė danga, pervažiavau į priešingą eismo juostą, ir pamačiau į mane lekiantį sunkvežimį. Stengdamasi išvengti susidūrimo mečiausi į šalikelę, pirmas ratas turbūt trenkėsi į akmenį, nes kažkaip tolokai nuo motorolerio aptikau save.

Sunkvežimio nebuvo nė padujų, tik dulkių uodega liudijo jo buvimą. Mano gido irgi nesimatė.

Sąmonės nebuvau praradusi. Labai pamažu atsistojau, apžiūrėjau motorolerį ir daiktus. Didžiausias pavojus buvo mažajam Canon, nes jį buvau pasikabinusi ant kaklo.

Labiausiai skaudėjo kairės rankos riešą ir plaštaką. Bet pradžioje nesupratau, kad tai kels rimtų problemų, nes šita ranka spaudžiamas užpakalinio rato stabdis. Pagrindinis stabdis. Bet gal kada vėliau apie tai. Nes serpantininis pakilimas, kuris dar laukė manes tądien kaip kokia vyšnia ant torto, nusipelno atskiro pasakojimo. Tai buvo šokis su mirtimi.

Ši nuotrauka daryta 2019 12 30 kelionės po šiaurės Vietnamą pradžioje. Dar viskas švaru ir gražu:)

 

 

 

Bet dabar tenorėčiau, kad maždaug įsivaizduotumėte, kokia nežmoniškai nuvargusi, dulkėta, apsaugos šarvais pasunkinta iš lėto įėjau į viešbučio holą. O hole – juodi kostiumėliai, balti marškinėliai – japonai. Jų daug, jie visi kaip nuo podiumo. Švarūs, kvapnūs. Man reikia ties jais sustoti ir registratūroje paduoti savo pasą, gauti kambario raktą…

Nugara jaučiu jų žvilgsnius, bet nuovargis padeda tą tarp manęs ir jų egzistuojantį kontrastą nustumti šalin ir sukaupus paskutines jėgas užlipti laipais į antra aukštą.

Kitą rytą išvažiavom anksti. Pavyko su gidu susiderėti, kad paskutinio jo numatyto maršruto taško nesieksime, suksime atgal į Ha Giang, kad bent vieną dieną galėčiau ramiai pafotografuoti.

Ir štai sustojame pirmoje apžvalgos aikštelėje. Aš nueinu pirktis kavos (taip, ir pakelės budelėse daro gerą vietnamietišką kavą), gavusi dar į puodelį neišvarvėjusio tonizuojančio skysčio stoviu šalia savo mociko, gėriuosi vaizdais ir pasisukusi matau, kaip privažiuoja baltas baltutėlis mikro autobusas, kaip iš jo išbira japonai…stabteli ir klegėdami keli patraukia tiesiai link manes. O siaube! Apsidairau – gal kitiems trukdančioje vietoje stoviu? Nematau, kur galėčiau pasitraukti. O jie vis artėja, jau ir visai arti, bet pagaliau sustoja ir  kažko klausia.

Ilgai nesupratau, kad jie nori su manimi nusifotografuoti, nes viešbutyje sužinojo, kad tai aš vakar įveikiau serpantiną, kad bendrai keliauju „šituo daiktu“ (mosteli į mano mociką, net sumažėjusį nuo tokios paniekos)…ir jie nori nuotraukos su Crazy women from Lithuania.

Lemenau yes, yes lyg sapnuodama, nes tie juodi kostiumėliai, balti marškinėliai apstojo mane – tokią dulkėtą, tokią aplamdytą – taip arti, kad bijojau ir kvėptelti. Man atrodė, jie nesupranta, jog rizikuoja išsipurvinti arba pasigauti tą crazy kelionių bacilą, kuri privers išlipti iš patogių busų, kvėpuoti nepažįstamų vieškelių dulkes, išsikrauti iki paskutinės lastelės – ir kažkur giliai viduje vistiek jaustis laimingu.

…iš to pasimetimo net nesusigaudžiau paprašyti gido , kad ir jis padarytų nuotrauką su tais mane apstojusiais vyrais iš Japonijos. Neabejoju,  tai būtų viena iš įdomiausių nuotraukų mano archyve. 

Om