Netrumpai,  mėnesį (2019 01 17 – 2019 02 22) su  trupučiu keliavau po Tailandą. Pradžiai pateiksiu tam tikrą statistiką. Gal ji man pačiai pravers planuojamam platesniam aprašymui ar tikslesniems parašams prie nuotraukų. Gal ir jums, kas nors įdomaus bus.  

Nuskridau į Tailandą ir grįžau per Kijevą Ukrainos avia linijomis. Vilnius – Kijevas skrydis trunka valandą 10 min. Kijevas – Bankokas – vienuolika valandu. Bet du kartus pamaitina :)

Kai kas internete peikia šias avia linijas – man jos tiko ir patiko, tik jau kelintą kartą patiriu Kijevo oro uosto darbuotojų grubumą, kažkokį piktą keleivių ignoravimą. Gal jie labai nelaimingi?

Taigi ką veikiau pačiame Tailande? Paklajojau po Šiaurės Tailandą, užkabinau šiek tiek pietinę jo dalį (Krabi, Ranong) ir finišavau sostinėje Bankoke.

labai skiriasi atmosfera šiuose regionuose. Šiaurė – labai paslaugūs, draugiški, besišypsantys žmonės. Pietūs – turistų gerokai nubukinti, abejingi. Centras/Bankokas – didmiestis yra didmiestis. Čia kiekvienas žiūri, kaip jam ištverti.

Bet tai, aišku, tik mano nuomonė.

Kiek buvo vietinių skrydžių? Keturi.

• Bangkok – Ranong
• Ranong – Chiang Rai
• Chiang Mai – Krabi
• Krabi – Bangkok

Skridau dviejų avia linijų lėktuvais : Nok air ir Asia air. Vieną kartą pasinaudojau tarpininkaujančia firma Opodo ir permokėjau. Iš pradžių jie rodo patrauklią bilieto kainą, o kai pasieki užsakymo finišą, prideda pusę sumos sau.  Šimtą skaičiukų surašius negi begrįši į nulinę pradžią?

Vienam skrydžiui bilietą nupirko Gabrielė per Greitai.lt. Pamažino mano vargus. Ir grįžimo bilietą ji paankstino.

Anksčiau grįžau, nes pajutau, kad esu pilna, nebesugeriu naujų įspūdžių, o pliažuose gulėte nemoku. 

Su grįžimo bilietu ir kitiems gali rastis keblumų. Kadangi norint gauti Tailando karalystės vizą, reikia turėti grįžimo bilietą, tai kebloka numatyti, kiek iš tikro norėsi būti. Bet gal ne visiems :)

Keturis kartus keltiausi keltu

• Ranong – Ko Payam (sala)
• Ko Payam – Ranong
• Krabi – Ko Lanta
• Ko Lanta – Krabi

 

Patogu, jei užsisakai per viešbutį ar agentūrą. Jie tada paima su mašina iš sutartos vietos, nuperka bilietą į keltą ir persikėlus nuveža arba ne iki užsisakyto viešbučio.

Nuobodžiausia tokios kelionės dalis – kai autobusiukas renka keleivius, išsibarsčiusius po įvairias vietas, paskui taip pat juos išvešioja. Taigi, ant kelto praleidi mažiau nei valandą, o surinkimams ir išvežiojimams apie dvi. Važiuojant į Ko Lanta vairuotojas dar užsuko į degalinę, paskui vandens paimti draugui į salą (šventas reikalas😊. Du didelius plastmasinius bakus paėmė. Kad jie tilptų, visas kuprines naujai permetė. Ir ne kartą.

Keliautojai rašo, kad taip dingsta kai kurie daiktai iš kuprinių. Man irgi šis tas dingo, bet nežinau, ar tikrai per tokius keliavimas. Galėjau ir pati kur nors palikti.

Bet kad tokių autobusiukų vairuotojai  nesiceremonija ir su keleiviais – tai, deja, tiesa. Jei sugalvoja kurį nors persodinti į kitą vietą, tai beveik pirštu į tą turistėlį beda ir suprask, ką daryti. Nes angliškai  jie nešneka.

Nors kartais nesuprasi: ar tikrai jie nesupranta angliškai, ar tik apsimeta, kad nesupranta.

Tad keblių situacijų dėl to sunku išvengti.

Aha, kas dar buvo?

Du smagūs pasiplaukiojimai laiveliais ir kajakais.

Ko Lanta saloje ir apie AoNong, netoli Krabi.

Gražumas vaizdų iš laivelių ir kajakų.

Bet stipriausius potyrius suteikė raftingas netoli Chiang Mai. Kai tave srovė didžiuliu greičiu neša tiesiai į akmenį, paskui beveik stačiai leidžia žemyn ir visaip kitaip sukioja – smagu. Jei neišvirsti, nenusibrozdini šonų ar kitų kūno dalių.

Tailande vairavau mašiną ir motorolerį.

Mašiną Tailando šiaurėje. Ypatumas, kad eismas ne kaip Lt, o kaire puse ir vairas mums neįprastai – dešinėje.

Iš pradžių tai baisoka, ypač žiedinėse sankryžose :) Kad neišvažiuotum prieš eismą, turi kažkaip persisukti smegenyse erdvės suvokimas.  Prie visos tos įtampos prisideda ir vietiniai vairavimo subtilumai ir visai nežinomų miestų gatvės ar kalnų keliai. 

Gerai, kad turėjau puikią šturmanę Oksaną. Tik vieną kartą – kai įvedė į Chiang Mai turgų – pyktelėjau. Nes ten be visų transporto priemonių dar ir masė žmonių, vaikų, šunų… O buvo jau tamsu. Om.

Ir stipriausi įspūdžiai, manau, abiems liko iš važiavimo, kaip mes manėme, į kokį tai reklamuojamą apžvalgos kalną. Įvarėme neasfaltuotu provėžuotu duobètu keliuku į kalną. Posūkis ant posūkio, iš viršaus leidžiasi sunkvežimiai, su kuriais tik tam tikrose vietose gali prasilenti 3-5 cm atstumu. O Oksanai iš šono dar ir kriaušiai nežemi matosi.

Keletoj vietų buvom sustoję su kitom mašinom nosis į nosį, kaip  ožiai. Aš mielai praleisčiau, klausiu Oksanos, kaip toli ratas nuo krašto, ji sako 5 cm. Na, sorry, nejudu. Juolab matau, kad vyriškiui su visureigiu, koks pusmetris laisvas.

Gal jie taip kibino dvi moteriškes? Nežinau. Bet jau geriau niekaip, nei taip.

Tai mašina važinėjom 8 d., labai komfortiška, nes kur nori sustoji, nereikia ieškotis, kas nuveš saulėtekio stebėti ar prie kanjono. Ir nebrangu – 800 batų už parą. Benzino valgė priklausomai nuo vietovės. Bet nerijo.

Na, ir dviejose salose lakiojau su motoroleriu. Septynias dienas prašvilpiau su vėjeliu. Gal net smagiau nei mašina. Kai važiuoji įkaitintu asfaltu ir dar iš viršaus kepa +33, tai beveik įeini į transą . 

Motorolerio kaina parai maždaug 200 batų. Galima ir šiek tiek nuderėti. Svarbu pradžioje išbandyti, ar traukia į įkalnę, ar gerai stabdo. Na, neblogai būna, jei rodo kilometražą ar bent benzino kiekį :)

Nakvojau 8 viešbučiuose ir 2 bungalow.

Savo kojomis nuėjau apie 231 km. Nemaža dalis tų kilometrų buvo pasunkinti: per džiungles ar kopiant/leidžiantis į visokius kalnus. Laiptų buvo tikrai tūkstančiai. Dėkinga savo kojoms, kad  atlaikė.

 

Fotografavau. Padariau 3,335 kadrus dviem kamerom (Nikon ir Canon), plius šiek tiek telefonu. Žinoma, vien per pirmą peržiūrą kelios dešimtys jų jau nulėkė į šiukšliadėžę. Ir dar daug neliks įdėmiai apžiūrėjus. 

Filmavau. 17 vaizdo įrašų. Pasirodė, kad draugams patiko tie įrašai, kuriuos keliaudama dėjau. Bet turiu išmokti greito, minimalaus video paredagavimo, kad nevarginčiau kitų pasikartojimais ar šiaip prastais vaizdais.

Turėjau šią techniką: du fotoaparatus, vienas, ačiū die, mażas ir nesunkus, telefoną ir iPadą.

Suneśiojau dvejis bridžus.

Dar nesuskaičiavau, kiek pinigų išleidau. Nešvaiščiau, bet…

Pamečiau:

Vieną kitą kg kūno svorio (negaila); Striukę ( gaila); Pora apatinių:) Dar keletą smulkmenų.

Žinoma, dariausi visokius (Tadicinį thai, su aliejais, kojų padų)  masažus – virš 10.  Neišbandžiau: erotinio, su žolelėm, su akmenimis, taškinio.

Įdomu, kad su tailandietišku masažu  susipažinau dar Vilniuje. Prieš keletą metų nedidukė tailandietė tada tiesiog šoko ant mano  kūno. Vaikščiojo ant jo ir kulnais, ir keliais, ir alkūnėm – ir juokėsi, kvatojo, kai iš skausmo mano roža kraipėsi.

Čia keletas irgi buvo stiprių. Jei nenubluks įspūdžiai – aprašysiu.

Valgiau labai aštriai, ką man draudžia daktarai, bet jaučiausi geriau nei įprastai. Tai dariau ne dėl eksperimento, o todėl, kad  išprašyti patiekalo be prieskonių, tiesiog užduotis beveik neįmanoma. Todėl kelionės antroje pusėje pusryčiams jau pirkausi pieną, duoną ir jogurtą parduotuvėse.

Egzotiškiausi ragauti patiekalai, vaisiai:

Duranas. Labai įdomus skonis – kaip supuvusių silkių ir neplautų kojinių.

O džiovintas – be blogo kvapo ir skanus. Namiškiams patiko.

 

 

 

 

 

 

 

 

Gidas austres nulupinėjo nuo uolų, kurias per potvynį apsemia vanduo, ir čia pat davė paragauti gyvų austrių.

Reikėjo atitinkamai nusiteikti, kad paragaučiau keptų vabalų.

Dar ragavau varlių šlaunelių ir, žinoma, visų giriamą įdarytą ananasą.

Dar – putpelių kiaušinių, išvirtų karštosiose versmėse.

Tiesa, labai pasisekė, kad pamačiau Tailando gėlių festivalį. Jį globoja pats karalius, tai renginys maštabiškas ir tikrai įspūdingas.

Šiam kartui tiek. Ačiū, kad perskaitėte. Dovanokite smulkias klaideles – ištaisysiu vėliau.

P.S. Aplankytų šventyklų nepamiršau. Bet tai kiek kitokio rašymo stiliaus reikalaujantys objektai.