Dvi istorijos, nutikusios Lukiškių aikštėje. Vieną – linksmą – draugams pasakoju, kitos tragiškos – ne. Iš tikrųjų šios kaip istorijos aš ir nežinau. Buvusį bendradarbį, poetą rado ant aikštės suolo negyvą, kalbėjo, kad pasmaugtą.
Linksma istorija nutiko, kai Lukiškių aikštė dar buvo Lenino. Mūsų kompanija – Virgis, Algis, Rimas, Augis, Sigitas, aš – ilgokai pasėdėjome „Neringoje“. Išėjome šiltučiai, atsisveikinti sustojome ties Lenino a.kampu, ir man šovė į galvą noras pamokyti juos kiek keistokos, švelniai tariant, sutartinės. Žinojau, kad jie turi ir klausą, ir balsus – buvom ėję į žygį. O žygyje viskas aiškiau ne ant delno.
Tad paskirsčiau arijas. Esmė tokia: du traukia pagrindinę melodiją: tra lia lia lia le lia le , – ji tokia vingiuota,minkšta, po antro pakartojamos prisijungia du kiti. Melodija kampuota: Žali lapai, smulkūs krapai. Ir trečioji – viską užtvirtinančioji : šūds kampe, šūds kampe.
Mums ne iš karto pasisekė gerą skambėjimą pasiekti, bet kokį dešimtą kartą kartojant jau aidėjo visai smagiai.
Ir tada šalia išdygo du milicininkai. Jie nutraukė mūsų dainuojamosios poezijos aktą ir labai proziškai paklausė: kas tas šūds kampe?
Kaip dievą myliu, mes ne iš karto supratome, ką jie nori mums pripiršti, o kai supratome, panaudojome ir hermeneutikos, ir etnologijos, ir filologijos, ir baltologijos žinias.
Ir vos neįmerkėm uodegos. Bet lemiamu momentu, kai milicininkai jau kvietė gaziką, Virgis prokuroru tonu paklausė: o apie ką jūs pagalvojote išgirdę mūsų dainą?!
Uniformuoti vyrai nieko negalėjo atsakyti. Bingo! Mes skubiai atsisveikinome.
Pro Iljičių praėjome tyliai. Jis gniaužė rankoje savo kepurę.