Apie 1956-uosius. Lietuvos kaimuose, miesteliuose dar populiarūs dviračiai. Moterys ir vyrai – siūtais rūbais. Gatavų pirkti nebuvo. Kelis turimus drabužėlius labai saugojo ir prižiūrėjo. Kaip ir draugus, atrodo…
Nuotraukoje labai gerai pagauta susitikimo atmosfera. Merginos koja ant dviračio pedalo – laikinumas. Antroji dar iš inercijos juda į priekį…
Bet gal jūs matote visai kitaip – pasaulis žiūrinčiojo akyse.
Baltais marškiniais – mano vyriausiasis brolis Vytautas.