Kauno jėzuitų gimnazijos direktorių kun. Gintarą Vitkų SJ kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

 

 

 

 Meilė atėjo palengva

 Nuo ko prasidėjo Jūsų sielos, dvasios branda? Kaip atsidūrėte, kur dabar esate?

Šiuo metu Lietuvoje esame du kunigai, dirbantys vidurinių mokyklų direktoriais, – Vytautas Brilius, Marijampolės Marijonų vidurinės vadovas, ir aš. Jau šešiolikti metai esu šioje mokykloje: kelerius metus buvau kapelionu, o kai grįžau po studijų Niujorke, mane paskyrė direktoriumi. Nesiekiau to. Savo buvimą mokyklos vadovu apibūdinčiau palygindamas su dviejų žmonių santykiais: būna, kad žmogų apvesdina, ir jis jau gyvendamas kartu su savo antrąja puse ją įsimyli. Nesiekiau mokyklos, bet ją įsimylėjau. Gal jau net tas etapas praėjęs – dabar myliu, branginu ir dėkoju Dievui už tai, kad čia esu.

Kai jėzuitai paskyrė mane mokyklon, išgyvenau įvairiausius jausmus. Nemaniau, kad čia mano vieta, maniau, ligoninėje, nes, kaip žinote, esu baigęs mediciną ir 5 metus praktikavau. Ir atėjęs į seminariją maniau, kad savo medicinos žinias, praktiką geriausiai galėčiau pritaikyti dirbdamas kapelionu ligoninėje arba bioetikos srityje – pavyzdžiui, kaip kunigas A.Narbekovas. Bet atsitiko taip, kad jėzuitams buvo grąžinta ši mokykla ir bažnyčia. Ir pasakyta: arba imate ir darote, arba… (Iš tikrųjų, kaip parodė tolesni įvykiai, vėliau švietimo, kultūros įstaigų niekas nebegrąžino.) Jėzaus draugijos vadovai pasakė: „Imame.“

Tada kilo problema: kas imsis vadovauti, kas pradės tą mokyklos perkeitimą? Pradėjome dviese su kunigu A.Baniuliu. Jis tapo direktorius, jam patikėta ir atstatyti bažnyčią, kuri buvo sandėlis arba sporto salė. Aš tada jau buvau įšventintas kunigu ir paskirtas čia dirbti, bet dar studijavau.

Taip atsidūriau mokykloje. Kokie penkeri metai man buvo tikrai sunkūs. Teturėjau mokinio patirtį (esu baigęs Kauno 4-ąją vidurinę (dabar – Dariaus ir Girėno gimnazija))…

 Turi tikėti, kad transformacija galima

Paskui stažavausi Amerikoje (magistro studijos). Ne tik į teoriją gilinausi, bet ir 2,5-3 mėnesius praktikos mokykloje turėjau – buvau it direktoriaus šešėlis: ką jis daro – tą aš darau. Jėzuitai padėjo suvokti Amerikos švietimo sistemą, jėzuitų pedagogikos principus, susipažinti su vadyba.

Maniau, būsiu demokratiškas vadovas, įgalinsiu kitus konsultuodamasis, skatindamas, drąsindamas. Bet čia radau visai kitą kontekstą ir suvokiau, kad daug ko negaliu pritaikyti. Labai greitai pamačiau, kad ir pačiam sprendimus priimti sunku, kad ir man kartais norisi pasislėpti už kolektyvinių sprendimų, kai sakai: „Tarkimės…“

Taigi penkerius metus vyko – kaip Exupery lapės ir Mažojo princo – prisipratinimas. Manau, kad tas laikotarpis mokyklos vadovui neišvengiamas…

Vėliau ėmiau labiau pasitikėti savimi, suvokti, kad rezultatų reikia laukti labai ilgai, kad reikia ištverti be gerų rezultatų, matant nesėkmes ir ribotumus. Supratau, kad turiu priimti žmones tokius, kokie jie yra, – daug mūsų yra sujauktų, sužeistų… Atrodytų, lengviau būtų pasikviesti „žvaigždes“, ir jos puikiai padarytų darbą. Bet vis dėlto svarbiau turėti kantrybės dirbti su tais žmonėmis, kurie yra, ir dirbti taip, kad jie pasikeistų. Turi tikėti, kad transformacija galima. Šis supratimas padeda nekaltinti savęs, neverkšlenti, jei nesiseka, o išstovėti arba net po truputį eiti į priekį. Dabar jau galiu priimti ir save tokį, koks esu, ir žmones, ir tą erdvę, ir net pasakyti – myliu, noriu čia būti. Taip ir esu kunigas direktorius.

 Sėkmingas medikas

 Kaip iš kunigų “perėjote” į direktorius – paaiškinote labai gražiai. Papasakokite, kaip iš mediko tapote kunigu.

Iš pradžių maniau studijuoti fiziką arba matematiką ir, greičiausiai, būti mokytoju. Bet mano sesuo studijavo mediciną, man patiko jos draugai, gyvenimo būdas. Tai turbūt ir nulėmė. Esu dėkingas Dievui už mediko patirtį.

Į mediciną įstojau iš pirmo karto, nors tada į šią specialybę buvo dideli konkursai. Turbūt esu gimęs po laiminga žvaigžde. 1976 m. Kauno medicinos institute (KMI, dabar – Kauno medicinos universitetas) vyko eksperimentas: turintieji vidurkį 4,2 laikė du egzaminus, ir jei jiems pavykdavo surinkti 9 balus – kitų egzaminų laikyti nereikėjo. Man pavyko surinkti iš fizikos ir chemijos (jų mokiausi papildomai).

1982 m. baigiau Gydomąjį fakultetą (terapeutas, specializacija – plaučių ligos). Kadangi buvau choristas, aktyvus profsąjungos narys ir mokiausi labai neprastai, turėjau galimybę rinktis – likau Tuberkuliozės katedroje, o ją likvidavus, mane paėmė į Vidaus ligų. Ten jau įgijau įvairių specializacijų. Praktikavau kaip gydytojas ir dirbau mokslinį darbą. Vėliau įgijau dar ir kaimo gydytojo patirties: jau žinodamas, kad stosiu į kunigų seminariją, kad būtų mažesnis skandalas, pasitraukiau iš miesto – metus praleidau Prienų poliklinikoje, o paskui dar ir Balbieriškio ambulatorijoje.

Kai įstojau į seminariją, žinoma, buvo kalbų: „Kas čia Vitkui atsitiko?..“ Nemalonumų dėl to turėjo ir Prienų ligoninės vyr. gydytojas, ir KMI: „Kaip jūs pražiūrėjote? Kur jūsų auklėjamasis, ideologinis darbas?“ ir pan.

Revoliucijos nebuvo

Revoliucijos mano kelyje nebuvo – veikiau evoliucija.

Augau tradicinėje katalikų šeimoje, tačiau propaganda veikė ir mane. Maniau, kad mokslas ir religija nesuderinami dalykai, kad vienu metu žinoti ir tikėti negalima, kad šviesus žmogus randa atsakymus, kad materija pati organizuojasi ir kad sąmonė yra aukštai organizuotos materijos produktas, – man tai buvo lyg ir  aišku. Mokykloje nebuvau radęs argumentų už krikščionybę – ji, su savo mišiomis, poteriais, man atrodė nuobodi – Rytų religijos buvo net įdomesnės…

Gal antrame medicinos kurse patyriau apšvietimą. Susitikimą ne su tuo protu pažįstamu Dievu, kurį kartais „atsirenkame“, bet su gyvu Dievu, kuris tau asmeniškai leidžiasi pažįstamas ir sako, kad tu esi pažintas. Tai buvo Dievo priartėjimas, prisilietimas, kai tu pažįsti Jį egzistenciškai, kai suvoki, kad ta realybė nėra kažkur toli danguose, bet gali būti artima. Kai atsiranda asmeninis ryšys.

Tada nuščiuvau, nudžiugau ir sutrikau – o kas toliau? Ko iš manęs norima? Bandžiau delsti – gal „tai“ praeis, nes juk viskas gerai: kur norėjau, įstojau, studijų grupė šauni, esu laimingas… Net kunigų pažįstamų neturėjau. Mokiausi ir laukiau. Maniau: pagyvensiu – pamatysiu…

Baigęs mediciną vis dėlto nuėjau į kunigų seminariją, pasisakiau norįs stoti. Rektorius atsakė, kad pagal įstatymą dar turiu 3 metus atidirbti. „Kreipkis vėliau“, – sako. Paprašiau literatūros – jos kažkodėl nedavė.

Paskui per bendramoksles susipažinau su jėzuitais. Apie savo ieškojimus pasisakiau kunigui A.Dumbliauskui (jis tuo metu jau Karagandoje (Kazachstanas) dirbo, KGB iš Lietuvos „išspaustas“ kaip nepageidaujamas). Jėzuitai veikė pogrindyje, iš jų gavau šiokios tokios literatūros apie tai, kas jie tokie. Atitikimą pajutau „iš pirmo žvilgsnio“, o ir pasirinkimo – pranciškonai, dominikonai ir kt. – tuo metu nebuvo. Susitikau su jėzuitų provincijolu ir tapau kandidatu į vienuolius.

Taip ir gyvenau: dieną „daktarauju“, o vakarais važiuoju į Bijutiškį pas provincijolą. Ten gaunu  literatūros, pamokymų, kalbu apie savo išgyvenimus… Taip pogrindyje prabuvau trejus studijų metus, o paskui ir dar dvejus (mat mano ir brolis studijavo mediciną, tad šeima paprašė luktelti, kad jis ramiai baigtų studijas).

Tada – 1987 m. – įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

 Buvimas kunigu padeda vadovauti mokyklai ar sunkina šį darbą?

Ir vienaip, ir kitaip būna. Sunkina administruojant, kai turi, kaip vadovas, priimti sunkius sprendimus. Pavyzdžiui, pasakai žmogui, kad yra riba, kurią jis peržengė, o jis sako: „Kaip Jūs, kunigas, neatjaučiate, neatleidžiate. Artimo meilė reikalauja, kad jokių ribų nebūtų. Būk toks atlaidus, kaip Kristus mokė būti…“ Tada reikia aiškinti, kad yra mokytojo atsakomybė prieš vaikus ir t. t. Tada sakau, kad turiu atlikti bent du socialinius vaidmenis – esu ne tik kunigas, bet ir direktorius. Tai nėra lengva, tokie dalykai žeidžia.

„Liudiju viltį – ir man šviesu…“

 Ar galėtumėt nusakyti, ką kunigui, kaip žmogui, duoda išpažinčių klausymas? Kas su jumis vyksta tuo metu, kai klausote žmonių atsivėrimų? Ar yra kokia atsiribojimo praktika? Išpažintys jus veikia ar praeina be pėdsako?

 Skirtingi kunigai tai skirtingai išgyvena. Aš ne tiek daug išpažinčių dabar klausau kaip kiti kunigai. Ir man dažniausiai tai ilgiau užtrunka nei kitiems…

Klausai išpažinties ir suvoki, kad dalyvauji tam tikrame šventime. Matydamas žaizdas, neteisybes, su kuriomis žmonės susiduria, suvoki išpažinties sakramento gydomąjį poveikį – kai padedi vilčiai rastis. Priimdamas išpažintį išgyvenu atlaidumo pilnatvę, nes liudiju, teigiu, kad yra nauja pradžia, nauja galimybė tam tikram prisikėlimui.

Aš asmeniškai neužsikraunu žmonių atsivėrimų. Gal tai charakterio, temperamento ypatumai, gal ir medicinos patirtis – ji leidžia žinoti, koks didingas ir koks trapus yra žmogus. Labai nedaug reikia – kartais tik kokio spyglio įdūrimo, vienos akimirkos vairuojant – ir tu su visais savo laimėjimais, valia ir t. t. gali nuvažiuoti… Tačiau žinai ir tai, kad net po didelių purvynų gali prisikelti. Tai ir liudiji.

Klausydamas išpažinčių jaučiuosi gerai. Tiesa, penkių valandų niekada nesėdėjau klausykloje. Bet kai sėdžiu – išgyvenu viltį ir Dievo gydomąjį veikimą.

Aš netikiu (ir Bažnyčia to neteigia), kad žmogų pakeičia simbolinė atgaila (beje, stengiuosi poterių neduoti). Mes tikime, kad gydo Dievas. Tai nepaneigia žmogaus veiklos svarbos – bendradarbiauti, valingai veikti keičiant gyvenimo įpročius, kokybę. Vis dėlto krikščionybė sako: Dievas veikia pirma, Dievas nori, Dievas tau yra palankus. O ar tu tikrai irgi nori pertvarkos ir prisikėlimo? Dėl vaisių, žinoma, žmogus gali klausti: ar Dievas per mažai veikia, ar aš per mažai įsileidau? Tai sudėtingi klausimai – kaip mano laisvė ir valia su Dievo galia santykiauja. Bet mes tikime, kad Dievas to nori ir kviečia žmogų eiti, keistis… Taigi man yra šviesu. Aš tuo tikiu. Pats save pažįstu, žinau savo ribotumus…

Ir per silpnus, sužeistus žmones Dievo didybė pasireiškia.

Gintaras Vitkus Izraelyje. ET nuotr.

 

 

 

 

 

 

Spausdinta „Dialoge“