Mano Mokytojai nebemokytojauja. Nemažai jų jau Anapilin iškeliavę. Tačiau mano atmintyje jie gyvų gyviausi.

Štai matau, kaip viesulu į klasę įsiveržia lietuvių literatūros mokytoja Valerija Pučkienė – ir iš karto griebia jautį už ragų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

V.Pučkienė solidžiai prisidėjo ne tik prie to, kad pamėgau literatūrą, bet ir prie mano profesinio kelio pasirinkimo. Prisimenu, kaip kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje svaigau jai pasakodama, kad „mano kelias per stepę vingiuoja“ – būsiu geologe. Mokytoja ilgai ir metodiškai aušino mano romantišką nusiteikimą – ir įtikino, nes jos sesuo buvo geologė, tad ji turėjo visai neromantiškų šio darbo pavyzdžių.

Mano mokytoja V.Pučkienė ir po vidurinės baigimo gal dar kokius 15 metų su manim „terliojosi“ – vis rašė, atsakinėjo į mano laiškus. Dabar, gal prieš porą metų, atidavė didelį pundą manųjų. Visada, kai būnu Rokiškyje, ją aplankau ir visada – jau apie 40 metų – mums trūksta laiko išsikalbėti.

 

Mokytoja V.Pučkienė „veda vakarą“ rašytojo Juozo Baltušio apsilankymo Rokiškyje proga.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ypatingas ryšys išsilaikė ir su Juodupės mokyklos direktoriumi Petru Marcijonu.

Ši asmenybė daug gyvenimų yra stipriai paveikusi, ne visų vien teigiamai… Bet praeitą vasarą P.Marcijonas mirė, ir Juodupė liko kitokia. Jis buvo suaugęs su miesteliu ir miestelis buvo apraizgytas jo veiklos kapiliarų. Todėl sutikus kokį nors pažįstamą kalba būtinai pasisuka ir apie P.Marcijoną, kurį priglaudė senosios miestelio kapinės, pro kurias eina kelias į jo daugiau nei 40 metų puoselėtą mokyklą – dabar gimnaziją.

Neliko ir mokytojos Liucijos Masilionienės. Taktiškiausio ir šilčiausio žmogaus Juodupės padangėje. Kas ir kada jai bepaskambindavo – pasijusdavo laukiamiausiu ir mylimiausiu.

Audringos paauglystės metais esu jos išmaudyta vonioje, pamaitinta, pamigdyta.

Pamačiusi kurį nors savo mokinį įtartinai raudonais skruostais mokytoja patikimiausiu termometru – lūpomis – patikrindavo, ar „“tamsta“ nekarščiuoja.

Geografiją man dėstė mokytojas Stasys Praniauskas. Jau garbaus amžiaus buvo ir mes kvailai jį apgaudinėjom. Bet ryškiausiai prisimenu, kaip jis mane ant tik ką nusipirkto mopedo vežė.

Ėjau į savo kaimą su dideliu nauju turtu – nupirkta radiola. Pasivijo mane irgi su nauju turtu – mopedu – mokytojas Praniauskas ir įkalbėjo sėstis ant to pirpalo – parveš, nes „negalima mergaitei taip sunkiai nešti“. Važiavome trise – mano mokytojas, radiola ir aš, po jų dviejų vos tilpusi ant nedidelės sėdynės. Žvyrkelis, duobės, nepatyrimas. Ant posūkio transporto priemonę taip sumėtė, kad visi trys išlakstėme į skirtingas puses. Atsikėlusi nukruvintais keliais ir krumpliais pirmiausia puoliau prie savo brangenybės, tik paskui – gėda – pažiūrėjau į mokytoją.

Jis nesusižeidė ir, nebeįkalbinęs dar kartą ant to žvėries sėstis, nurūko vieškeliu lyg koks šešiolikmetis.

Esu jį išdavusi. Ragindamas stoti į komjaunimą, jis sakė: „Stokit visi – mažiau bėdų turėsit.“ Aš, kvailė visiška, per kažkokį klasės susirinkimą, kuriame jau dalyvavo ir mokyklos administracinė bei partinė grietinėlė, ir pasakiau – kad netikiu šios organizacijos reikalingumu, o pro forma, kaip ragina mokytojas Praniauskas, į ją stoti nenoriu.

Daug bendraklasių iki paskutiniųjų nelipo į tą… Paskui buvome „parklupdyti“ vienintelio argumento – „neįstosit“.

 

Dramatiškai susiklostė mokytojos Alvinos Žygytės likimas. Tokia poetiška, tokia romantiška lituanistė buvo paskirta kaimo mokyklos direktore. Po kelerių metų nuvažiavusi savo akimis negalėjau patikėti – apytamsėje kultūros namų salėje tarp gerokai įkaušusių kolūkiečių sėdėjo mano trapioji mokytoja ir iš visų jėgų akordeonu plėšė tuomet populiariausią dainušką: „Skinsiu radoną rožę ir atnešiu tau kas rytą dovanų, lašą vilties ir grožio, žiburį pavasio dienų…“. Metamorfozė buvo nuostabi. „Kitaip mokykla sugriūtų“, – paryčiais man sakė A.Žygytė.

Girdėjau, kad direktoriaudama ji rajone ne vienam viršininkui padus iš tribūnos pasvilindavo. Žmogus, nesupančiotas asmeninių interesų bei valdantis žodį, ir anais laikais buvo vertingas.

Dabar mano mokytoja A.Žygytė – jau daug metų invalido vežimėlyje, bet tokia pat įžvalgi, žodinga, nesusiaurėjusiu horizontu.

***

Esu nepaprastai dėkinga savo Mokytojams už tai, kad turėjau, į ką stiebtis, kad jie man – Juodupės mokyklos mokinukei – buvo pavyzdžiai. Kad aš juos mylėjau.

Tebemyliu.

 

Elena Tervidytė

 

Spausdinta „Dialoge“