Ne apie švietimo reformą ar įstatymų pataisas su “Dialogo” redaktore Elena Tervidyte kalbasi Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas akademikas Rolandas Pavilionis.

Gerbiamas pirmininke, į ką Jūs – filosofas, iš prigimties stipri asmenybė – remiatės, kai sunku?

Mano atsakymas daugeliui žmonių skambės nelabai įtikinamai: viskas mūsų gyvenime yra reliatyvu, taigi reliatyvūs ir žmogaus išgyvenimai bei juos sukeliančios priežastys. Aš tikiu tokiu atsakymu, bet, kai žmonėms yra labai sunku, negaliu sakyti: Jūs privalote nepalūžti. Štai mūsų mokytojai, laiku negaunantys atlyginimų ir turintys kitokių bėdų, privalo pamokose atrodyti tvirti, džiugūs. Daugeliui žmonių sunku nepalūžti. Remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti: išmoksti būti tvirtas, kai pereini daug išbandymų. Aš per visą gyvenimą daug jų patyriau . Man reikėjo atsistoti ant kojų labai anksti, tad neretai patekdavau į visokias keblias situacijas. Pavyzdžiui, tarnyba tarybinėje armijoje: treji metai tarp labai neišsilavinusių žmonių – ir viršininkų, ir eilinių. Pradėjau klausti savęs, kaip turiu visa tai įvertinti, kaip turiu tai priimti. Tuomet supratau, kad reikia paprasčiausiai išmokti pajusti save, surasti savo aš, ir jį po trupučiuką auginti, brandinti. Jau tada suvokiau, kad ateityje panašių situacijų bus kur kas daugiau ir galbūt net sunkesnių.Ilgą laiką grūdinau savo kūną, bet paskui supratau, kad kur kas svarbiau grūdinti savo dvasią, paruošti ją visokiems netikėtumams,susirasti atramų. Žinoma, toks mąstymas veda į transcendentinius dalykus: į gilų filosofinį tikėjimą ir supratimą, kad tavo buvimas čia yra tik dalis tavo buvimo apskritai. Tai vienus žmones ramina, kitiems gal tik išraiška atrodo priimtina. Supratau, kad tai, ką šiandien darau, yra savo dvasios ateities kūrimas. Mano dvasia yra dalis tos didžiosios pasaulio, Kosmoso dvasios, kuri visą laiką grumiasi su nepalankiomis aplinkybėmis, kuri grumiasi su blogiu, kuri neišvengiamai turi būti tvirta. Jeigu mano dvasia yra mažutė dalelytė tos didžiosios dvasios, neturiu teisės atsisakyti dalyvauti didžiojoje dvasioje ir nedaryti tų darbų, kuriuos privalau.

Supratau: aš paprasčiausiai turiu išmokti gyventi ir kurti savo dvasią. O kai ją kuri, neišvengiamai darai įtaką aplinkai. Tada aplinka tave pradeda maitinti. Ir tu šitokiu būdu stiprėji – stiprėji ne tik vidujai, bet ir išoriškai, nes jeigu yra atsakas žmonių, su kuriais esi, su kuriais buvai mėgindamas įveikti jų pasipriešinimą, tai paskui pamatai, kad ir jie keičiasi, keičia savo požiūrį į tave, tai suteikia nepaprastai daug jėgų. Manau, kad tai suvokti labai svarbu, ypač jauniems žmonėms.

Džiaugsmas paprastai atsiranda iš kančios. Tiktai per kančią įmanoma pasiekti tikrąjį rezultatą. Dėl to, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, aš tikiu, kad sunkumai žmogaus gyvenime yra būtini. Jie moraliai privalomi, nes tik tokiu būdu žmogus gali pradėti kurti save. Ir stiprinti save. Daugybė pavyzdžių patvirtina, kad tokia nuostata teisinga. Kai žmonės gyvena itin lengvai, kai jiems, kaip pas mus įprasta sakyti, viskas sekasi, susidūrę su kliūtimis, jie labai greitai palūžta.

Kaip Jūs manote, kodėl, pavyzdžiui, Indijos žmonės gyvena labai skurdžiai, vargingai, bet yra džiugūs, atviri gyvenimui. Lietuvoje tokio skurdo ir vargo nėra, bet mes visi daug niauresni. Kodėl? Ar esam psichologiškai silpnesni, ar?..

Man sunku atsakyti, nes žinau labai daug vienas kitam prieštaraujančių pavyzdžių. Ar neišprususio indo džiaugsmas yra toks pat kaip intelektualaus žmogaus? Nežinau. Bet jų sąlyčio taškas, ko gero, yra bendras: ir vienas, ir kitas tarsi peržengia realybę, kurioje gyvena. Tik vienas tai daro dėl nežinojimo ir daugiau remdamasis tikėjimu, o kitas – sąmoningai, suvokęs. Ir abu patenka į tą patį tašką. Žinoma, man simpatiškesnė būtybė, kuri pasiekia tą tašką per žinojimą, per kultūrą,lavindama save. Bet jokiu būdu neneigiu kitokio būdo.

Savo Labanore matau, jaučiu kaimo žmonių sąlytį su aplinka, kurioje jie gyvena. Jų gyvenime yra tam tikras ciklas, jie sukasi jame kaip neatskiriama gamtos dalelė. Viskas vyksta natūraliai: jis natūraliai išeina iš šito pasaulio, ir niekas į tai tragiškais nežiūri, nes toks yra gyvenimas. Dažnai mūsų žmogus turi daug informacijos, bet neturi dvasios. Nepakanka kalbėti vien apie žinių ar informacinę visuomenę, nes ji galiausiai gali nuvesti visiškai į priešingą pusę, nei mes tikimės. Reikia kalbėti apie tai, ar tos žinios padeda žmogui suprasti jo paties buvimo pasaulyje prasmę. Ir aplinkos, kurioje jis yra, prasmę. Ar bendravimas su kitais žmonėmis jam teikia kokio nors pasitenkinimo? Man, tarkim, bendrauti su tik informacijos prisirinkusiu žmogumi visai neįdomu. Jis nėra asmenybė. Dėl to aš kartais aršiai pasisakau prieš spaudos tendenciją kalbėti apie aukštuomenę, elitą.

Žinoma, aš dėstau man artimas tiesas ir nevaidinu kokio nors guru, kuris nori, kad paskui jį eitų minios. Šiuo požiūriu esu didelis individualistas. Dažnai girdžiu tokius priekaištus: kodėl kritikuoji mūsų spaudą, radiją, televiziją dėl prastų laidų, visą mūsų gyvenimo būdą kaip labai paviršutinišką. Kodėl? Sako: kokią turi teisę tai daryti, kai esam visi laisvi ir renkamės tai, ką norim. Mums patinka būtent šitaip gyventi, ir jeigu pripažįsti šitą teisę, neturi jos riboti jokiomis savo nuostatomis. Sutinku su tuo, bet sakau: ši teisė atima iš manęs galimybę bendrauti su žmonėmis, kurie man patrauklūs ir įdomūs. Kitaip sakant, jūsų gyvenimo būdas mane apriboja, o ne aš jūsų. Kai matau aplink save žmones, kurie ne tik neatliepia mano dvasios, bet ir nieko bendra su ja neturi, tada mano buvimas yra vegetavimas. Ir tuomet išėjimas iš to pasaulio jau nebaisus. Tu žinai, kad nieko neprarandi. Ir išeini, nes jau pažinai, kas yra, ir nieko geresnio, įdomesnio, dvasingesnio čia nebebus.

Pasaulis eina saulėlydžio keliu, kurį pranašavo labai daug žmonių ne tik XVI amžiuje, bet ir praėjusiame. Vakarų civilizacijos saulėlydis, manau, yra gana ryškus. Bet jeigu mes kiekvienas individualiai su tuo saulėlydžiu nesusitaikysime, tai dar yra tikimybė išaušti saulėtekiui. Tai priklauso nuo mūsų individualių pastangų. Kad tų pastangų atsirastų, reikia dažnai kitam padėti. Daug žmonių, buvę man svetimi, tapo artimi. Galbūt nekukliai pasakysiu, kad aš padėjau jiems atrasti save ir pradėti rūpintis savo dvasia. Tuomet mes ėmėme kur kas geriau suprasti vieni kitus, ir priešiškumas išnyko. Padėti kitam – labai malonu, ir tai darau kas kartą, kai susitinku su studentais. Mes analizuojame kalbos filosofiją, būties prasmę, ir aš matau, kaip jų dvasioje atsiranda naujų ženklų, kaip jiems pasidaro įdomu gyventi būtent tokioje aplinkoje… Visa kita tarsi atitolsta ir tampa nebesvarbu. Jie į gatvę išeina kitokie ir kitaip žiūri į aplinką. Toks bendravimas man teikia didžiulį pasitenkinimą. Tikras dvasiospenas.

Manau, kad viena didžiausių bėdų, kuri ištiko ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį, yra ta, kad prarandame bendravimo džiaugsmą. Vos patekę į gamtą, iš karto puolam prie civilizuotų dalykų: kuriam laužą, valgom, norim girdėti kokią nors muziką, triukšmauti. Tai visiškai priešinga aplinkai, į kurią patenkam. Ir bendraudami vieni su kitais dažnai jaučiame, kad visa paviršutiniška ir dirbtina. Iš anksto žinai, kad toks bendravimas nieko naujo neatneš, nieko naujo nesukurs. Bet visai kas kita, kai jauti, kad bendraudamas gali atrasti ką nors savyje ar kitame žmoguje, kad jo pasakymai, jo pastebėjimai yra nauji atradimai – paties savęs.

Mano didžiausias mokytojas yra Toro. Jis pasakė, kad tikrasis Kosmosas yra mumyse,o ne aplink mus. Pabandyk būti Kolumbu, atrask naujų okeanų savyje, ir, nepaisydamast fizinės būklės, pamatysi, koks nuostabus tas kitas pasaulis. Šventai tikiu, kad mes esame maži Dievo gabalėliai Žemėje. Užuot branginę tai ir toliau kūrę, mes tai užmirštam, paniekinam ir tampame paprasčiausiais žemės padarais, kurie kovoja nežinia dėl ko, vienas kitą murkdo, kurių bendravimas baigiasi tragedijomis.

Bet jeigu tavo pajauta kita, net ir sunkūs fiziniai išgyvenimai, suvokimas, kad tu, ko gero, labai greitai išeisi iš šio pasaulio, neslegia. Anksčiau man atrodė, kad gyvenimas yra čia ir dabar. Naudokis juo. Paskui paaiškėjo, kad yra anaiptol ne taip.

Kai atsigulu ir jaučiu, kad tuoj užmigsiu, o mano dvasia dar dega kaip didmiesčio žiburiai – kaip nuostabu. Viskas išnyko, realus pasaulis išnyko, bet galvoje dar viskas gyva. Tai nuostabi būsena, nemanykim, kad ji išnyksta. Niekas nežino, kaip ten iš tikrųjų yra.

Nauji moksliniai širdies tyrimai teigia, kad ji turi ir sąmonę, ir atmintį. Širdyje gimusi mintis tik po 6 sekundžių pasiekia protą. Taigi, kas protui yra dabartis, širdžiai – jau praeitis.

Tikiu. Labai panašu, kad taip ir yra. Mano etiudų knygoje „Tarp šviesos ir tamsos” vienas iš jų skirtas širdžiai. Mintis ten labai paprasta: mūsų širdis ima plakti, kai savęs dar nesuvokiam, ir ji dar plaka, kai jau nebesuvokiam. Ji fiksuoja viską, kas buvo mūsų gyvenime, net tai, ko gal nesuvokėm mąstymu, nepajutom jokiomis juslėmis. Širdis viską fiksavo, ji nesustojo, ji ėjo nepailsdama. Ji iškentusi kur kas daugiau nei mes. Kaip vienuolė, užsidariusi savo celėje, širdis dirba ir dirba, fiksuodama kiekvieną sekundę. Todėl ji išmano mūsų gyvenimą kur kas geriau negu mes patys. Ir čia kita problema: kas mes esame? Kas yra tas aš, tapatus pats sau?

Elena Tervidytė

2001m. spalis, spausdinta „Dialoge“

Dr.Meilė Lukšienė, „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė ir prof.Rolandas Pavilionis „Dialogo“  knygos „Asmenybės“ pristatymo vakare.