Elena Tervidytė kalbina Arvydą Juozaitį.

Neseniai tapote Premjero A.Brazausko patarėju kultūros, švietimo, mokslo ir sporto klausimais. Tai įtakingos pareigos – Jūs pas Premjerą einate “tiesiai”, Jūs jam išdėstote savo požiūrį, siūlote, ką daryti. Todėl mums įdomu, ką žinote apie švietimo problemas, kaip vertinate pačią reformą.

Apie švietimą žinau iš gyvenimo. Mano žmona Laima yra mokyklos direktorė. Viena mokytoja, kaimo mokyklos direktorė, man taip pasakė: “Nelaimingi vaikai, ypač kaime, kurie auga šituo profiliavimo laikotarpiu”.

“Krepšelis” buvęs nebuvęs, gal sutvarkius jo įgyvendinimo metodiką mokyklos ir nenukentės, bet labiausiai mane jaudina, didžiausia švietimo nesėkme atrodo tai, kad ne tik neliko tautinės mokyklos idėjos, bet ir tautiškumo vardas jau vos ne keiksmažodžiu tapo. Prasidėjo visokios integracijos. Kažkokia kosmopolitinė mokykla kuriama. Net nebekalbama, kad turėtų būti tautinė mokykla.

Tautinės mokyklos idėja buvo iškelta iš pradžių, kai dar buvom valdomi rusų.

Netiesa. Ja visaip buvo “mojuojama” jau nepriklausomybės laikais, gal iki kokių 1993 m.

Modernios mokyklos idėja buvo ir paskelbta, ir apie tai diskutuota. XXI a. mokyklos misiją, jos išskirtinumą grįsti vien tautiškumu – lyg ir pasenęs reikalas.

Tauta paseno?!

Jūs nuoseklus – esate ir švietimo integracijos skeptikas, nihilistiškai žiūrite į Europos Sąjungą.

Ne į ES – tai organizacija, o į Europos gyvenseną. Mane labai nuliūdino Lichtenšteino kunigaikščio pasakymas, kad valstybė yra įmonė. Jei ji žmogaus netenkina, šis ją keičia. Tai esą natūralu Europoje. Tokia Europa manęs visai nedžiugina. Ji kaip katilas, į kurį sušoksim tarsi varlės ir išvirsim.

Ar tai reiškia, kad pagal Premjero patarėjo požiūrį keisis Lietuvos švietimo nuostatos, kryptis?

Aš nesu nusiteikęs laužyti iečių ten, kur su ietimis nieko neįmanoma padaryti.

Vadinasi, tai ką dabar kalbate, tėra Jūsų privatus požiūris?

Tokios mano nuostatos, bet mes puikiai bendraujam su švietimo ir mokslo ministru. Valstybinių nuostatų keisti neįmanoma, kol dvasia nesubrendus pokyčiams. O Jūs manote, kad švietimo reforma vyksta?

Taip. Mane stebina, kad Jūs apie švietimo reformą sprendžiate remdamasis tik kitų išsakytomis nuomonėmis – “žmona pasakė”, “viena mokytoja papasakojo”…

Premjero patarėju aš dirbu tik ketvirtą savaitę, man priskirtos keturios sritys – kultūra, mokslas, švietimas ir sportas – ir per šį trumpą laiką aš dar ne visas išbraidžiau. Daugiausia nusimanau ir žinau, ką su kultūra reikia daryti, mokslas – antroje vietoje, švietimas – trečioje, sportas – ketvirtoje. Norėčiau įgyvendinti Kultūros kongreso idėją. Kultūra turi save reflektuoti. Kongresas galėtų rinktis metų pabaigoje ir svarstyti, pavyzdžiui, globalizacijos iššūkius Lietuvai. Toks darbas yra Vyriausybės jėgoms, jis jau prasidėjo.

Kadangi mėgstu ką nors plačiau padaryti, norėčiau išjudinti mokytojus susirinkti į suvažiavimą.Bet šitai idėjai aš dar neturiu organizacinio plano. Tegu “Dialogas” iškelia šitą mintį. Mokytojų suvažiavimai vyko lemtingais laikais. 1940 m. Lietuvos mokytojai, užuot užtraukę internacionalą, ėmė giedoti Tautos himną. Tai buvo paskutinis dar laisvas suvažiavimas jau nebe nepriklausomoje Lietuvoje. Paskui tik Griškevičiaus laikais pedagogai rinkosi.

Atgimimo metais buvo du mokytojų sąjūdžio suvažiavimai.

Ko gero, jie prilygsta Mokytojų suvažiavimams. Bet dabar, kai tiek daug nevilties, reiktų vilčiai suteikti formą. Kvieskite mokytojus susirinkti ir išsikalbėti: ar jie supranta, kas yra ta reforma.

Jūs jau kaip Premjero patarėjas buvote susitikęs su mokytojais Radviliškyje. Kokie įspūdžiai?

Mokytojai nesupranta, ką daro. Jiems viskas kaip iš dangaus nukrinta. Taip ir pasakė: nukrito krepšelis, kodėl ne krepšys? Ar šitie netikėtumai yra reforma? Ir profiliavimas, ir ypač “moksleivio krepšelis” yra iš taupymo programos, o ne iš švietimo reformos reikmių.

Mokslininkai yra nustatę, jog kad ir kokia reforma būtų sugalvojama, jai pradžioje pritaria apie 70-80 proc. žmonių.

Valdas Kukulas man sakė, kad ten, kur jau yra kompiuterių, internetas, baik šnekėti apie poeziją ir apskritai apie lietuvybę. Sako, dar užsirūkys gale salės ir pasityčios. Štai tau informacinė visuomenė. Per visą Lietuvą eina toks globalizacijos smūgis, Jei mokykla jam pasiduos ir dar aiškins, kad blogai, jei mes jam priešinamės, tai dvasinis tautos genofondas bus pakirstas gana greitai. Mokykla turi būti konservatyviausia valstybinė institucija.

Bet ji neturi būti dirbtinai daroma konservatyvi.

Ką reiškia dirbtinai?

Kai Jūs viskuo kaltinate kompiuterius, tai atrodo, kad siūlote mokykloms jais nesinaudoti.

Ne apie tai kalbu. Kompiuteriai ateis, kaip atėjo mobilieji telefonai. Kalbu apie mūsų psichozę. Tarsi kompiuterizavus mokyklas ar įstojus į kokias nors europines organizacijas išsispręs žmogaus brandos problemos. Neišsispręs. Taip veikiant tikimasi pinigų. O kas mes esam? Šneku labai apskritai, bet aš taip jaučiu. Neseniai atnešė Premjerui tvirtinti vieno renginio projektą. To renginio šūkis “Mes – ateities kūrėjai ir vartotojai”. Užuot “kuriame ir gyvename”, jaunimas jau rašo “vartojame”. Tai amerikonizacijos padariniai. Ir amerikoniškų eksperimentų diegimas Lietuvos mokyklose yra nesusipratimas.

Radviliškio Gražinos mokykloje susitikau su vaikais. Pilna salė, klausiu, kas norėtų palikti Lietuvą – pakyla pusės salės rankos.Baisiausia buvo pavasarį Plungėje – pakilo du trečdaliai rankų. Štai ir viskas – mūsų mokykla ruošia darbininkus Vakarams. Reikia jausti šitą susirgusią dvasią ir ją gydyti. Visos žinios yra informacija, bet ar jos sudaro dvasinį turinį? Mokytojai turėtų žinias integruoti į dvasią, o ne į Europą.

Jei iš mokyklos padarysime įmonę – perspektyvos bus baisiai liūdnos.

Dėl ko aš į šitą tarnybą atėjau? Kad ginčiau tai, ko nebegalima atsisakyti.

2001, rugsėjis