Profesorė Viktorija Daujotytė baigė savo, kaip dėstytojos, veiklą. Ką tai reiškia – į literatūros pasaulį būti pavedėtam V.Daujotytės, tegali suprasti tas, kam aplinkybės lėmė šį komfortą patirti. Nes, – kad ir kaip tai būtų paradoksalu, – šis patyrimas yra iš srities anapus žodžių.

O kuo pasikeitė pačios Profesorės gyvenimas, baigus dėstytojauti? „Prisidėjo apmąstymų apie gyvenimą, kuris baigėsi“, – sako viena iškiliausių mūsų kultūros asmenybių.

Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

 

Pradėkime kiek iš toliau: kas yra tas dėstytojavimas, mokytojavimas? Kokia tai veikla, koks tai darbas? Kaip galima nusakyti kitiems, kurie to nėra ragavę?

Buvimas ne tik su kitais, bet ir prieš kitus. Be galo viešas buvimas. Kai aš atsistodavau prieš auditoriją, prieš studentus, kartais ir fiziškai jausdavau, kad esu lyg peršviesta. Visiškas gyvenimo viešumas. Ir kai pagalvodavau, kas tuomet yra koks nors atviras pasakymas, visa tai man atrodydavo labai mažai – labai mažai ką begalima pasakyti atvirai, kai stovi šitaip visiškai viešai, peršviečiamai. Jei paskaita arba koks seminaras pasisekdavo, tai reikšdavo, kad tas viešumas buvo prasmingas.

Ar nuolatinis štai toks buvimas slegia?

Manęs jis neslėgė. Žinau, kad tai yra būsena, kurią atlaikyti yra nelengva. Bet kai pajėgi ją atlaikyti, pajunti džiaugsmą. Štai pernai, kai maniau, jog jau paskutinis sykis – paskaita, seminaras, konsultacijos ar pratybos, dažnai bandydavau save įvertinti. Ir kai galėdavau pasakyti: tu dar gali tai atlaikyti, – būdavau savim patenkinta. O kai kartais pajusdavau, kad jau lyg ir ne, – tada irgi būdavau patenkinta… Patenkinta tuo, kad mano sprendimas yra teisingas ir kad galiu tą tarpsnį užbaigti nemažindama sau reikalavimų.

Kas lėmė tą Jūsų apsisprendimą? Nes sveikata leidžia, patirties turite kaip niekad daug, studentai į paskaitas dar turbūt vaikščiojo, – žodžiu, visi išoriniai parametrai liudytų, kad dar galėjot tęsti tą darbą.

Teisybė, dar galėjau tęsti… Paprastai pasakysiu: galėjau, bet nebenorėjau. Ir bijojau sulaukti laiko, kai reiktų tarti priešingai – „norėčiau, bet nebegaliu“. Norėjau galėti tol, kol sugebu nebenorėti to darbo. Ir jaučiau, kad jau atėjo laikas, kai galiu nuo jo atsiskirti. Galiu, pajėgiu… Galvojau ir dabar galvoju, kad viešo gyvenimo žmonėms – o tokie yra mokytojai, dėstytojai, aktoriai ir t. t. – blogiausia, kai jie visame tame viešume pasirodo tokie bejėgiai, kartais truputį juokingi ir įsikibę iš paskutiniųjų į savo paramščius. Kadangi mačiau tokių atvejų, tai manau, kad kiek įmanoma reikia savo orumą gelbėti.

Kieno gi čia eilėrašty yra (ar ne Baltakio?) – „ir nulūžt su aukščiausia banga“…

Taip. Dar norėčiau pasakyt, kad nebebuvo tai „aukščiausia banga“, bet vis tiek dar aukšta, na, nežadinanti gailesčio. Vis tiek aš visą laiką jaučiau ir tebejaučiu: gailėtis žmonių yra gražu, teisinga, humaniška, tačiau tam, kurio gailimasi, jei jis tai pajėgia suvokti, tai yra nepakeliamas jausmas.

Ar smarkiai pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai nebereikia eiti į paskaitas, į universitetą?

Jis pasikeitė. Ir pasikeitė pagal tą pagrindinį parametrą, kad aš nebeturiu rengtis paskaitoms, rytais karštligiškai (pagal savo tokį įgimtą netvarkingumą, na, jei taip be gailesčio sakyčiau…) ieškoti kažkokios knygos, kurios man reikia seminarui ar pratyboms… Nebeskaitau studentų darbų, na, nebent dar disertacijas. Tai yra esminiai pasikeitimai, nes didžioji laiko dalis juk buvo skirta tam. Nuolat ant stalo arba dar ir ant kėdžių, kur sėdėdavau, gulėdavo studentų darbų, kurių kartais vėl pradėdavau ieškot, kai jie kur nors man užsidėdavo kitomis knygomis… Šito dabar nebėra mano gyvenime.

O „galvos veiklos“ nepakeitėt?

Jos turbūt ir negaliu pakeisti. Vis tiek ryte (dabar  daugiau yra tokių rytų, kokių būdavo retai…) atsikeliu anksti, na, kažką dar ten darau, kokius pusryčius ar ką, tada kavos puodelis, žingsnis – pirmu žingsniu įsižiebiu lemputę ant stalo, nes paprastai dar yra tamsu, kai aš prie jo sėdu. Antras judesys – įsijungiu muziką, kokią nors klasiką kokia ten įdėta… Trečias judesys – jau atsiverčiu ką nors. Ir taip, va, prasideda rytas. Ir aš be galo branginu štai šitą ryto visumą, ryto ritmą.

Ir iki kelių Jums tas rytinis laikas?

Na, tikiuosi tai išlaikyti iki dvyliktos. O paskui jau – kaip pavyksta. Bet rytinis metas – mano…

Ar tai ir skaitymas, ir rašymas?

Daugiausia, deja, rašymas. Sakau „deja“. Norėčiau daugiau skaityti, bet… Ir aš, kaip „čiukčė“, labiau esu rašanti negu skaitanti.

O ar po to pasikeitimo Jums, sakykite, kokie nors socialiniai pojūčiai paaštrėjo? Ar patyrėte ką nors tokio, ko nesitikėjote? Kaip jaučiatės dabar, kai daugybės pareigų kitiems tarsi ir nebėra? Dabar tik sau galit turėti įsipareigojimų…

Na, mano sąmonėj, deja, nesusiformavo tokia palaiminga būsena, kurios gal ir tikėjausi. Tokio gyvenimo sau. Na, tenka konstatuot, kad, vadinasi, niekad aš ir neturėjau to gyvenimo sau. Kad neturiu kur grįžti, kad to prieglobsčio nėra. Kad aš jo niekada ir nepalikau – to kažkokio gyvenimo sau. Aš net nežinau, tiesą sakant, kas jis yra, nežinau, kaip jis atrodo, kokios jo formos.

Vadinasi, galima sakyti, kad tai, ką Jūs rašot, ir yra Viktorija Daujotytė?

Greičiausiai taip ir yra. Aš nelabai žinau, kur dar būnu autentiškiau, – jeigu taip galima pasakyt. Visur kitur, jeigu ką darau – ar ten kartais išeidama į tą sodelį, ar kitur – visad pagaunu save mąstančią, kad tie mano judesiai nėra pakankamai autentiški. Kad aš daugiau galvoju apie tai, jog jeigu aš truputį atitrūksiu nuo to darbo, pailsėsiu, gal man galvą mažiau skaudės ir galėsiu grįžti, dar galėsiu ką nors paskaityti… Tas traukos laukas visą laiką yra tas pats.

Ir aš negaliu pasakyti, kad dėl to jau taip labai džiaugčiausi. Kai Arvydas (Šliogeris – red. pastaba) praėjusią vasarą paskambino, kad jau išvažiuoja ir atsisveikina vasarai, tarp viso kito palinkėjo – „kad kuo mažiau rašytum“. Ir aš jam buvau dėkinga už šitą linkėjimą, pritariu jam.

O dėl bendresnio socialinio aspekto… Tas socialinis vertinimas, galvojimas ir apie universitetą, ir apie jaunus žmones, ir apie mokyklą – jis tebėra toks pat aštrus. Aš tikrai save raminu, vis stengiuosi sau įteigti, kad jau… na, esu  paraštėse, kad jau nebeturiu jaudintis, kad nebe daug ką galiu čia ar padaryti, ar reikšti. Bet nepriklausomai nuo to sąmonė budi. Vis tiek ji budi…

Ar tai nesekina?

Be abejo, tai sekina. Bet klausimas yra kitas: ką sekina? Kur būtų tas dar kitas gyvenimas, kurio nesekintų? Jo nėra – to kitokio gyvenimo. Ir jei tik pabandau sakyt sau, jog turiu save taupyti, kad tas nuolatinis intensyvumas manęs taip nesekintų, ar panašiai, tada tuoj klausiu savęs: o kam ir ką aš galėčiau taupyti? Vardan ko ir kodėl?

Toks yra tas mano gyvenimas.

Bet ar Jūs tokio linkėtumėt, sakykim, kokiems nors savo artimiausiems ir mylimiausiems žmonėms? Ar Jums atrodo, kad tai yra sėkmingas modelis?

Negalvoju apie tai nei kaip apie sėkmingą, nei kaip apie nesėkmingą modelį. Manau, kad jis – toks modelis – egzistuoja ir kad jis yra man tekęs. Ir taip pat aiškiai žinau, kad gyvenimo modelio negalima išvengti, negalima jo norėti, negalima jį kaip nors pasiimti. Jis yra. Kuo toliau, tuo labiau aš tikiu, kad kiekvienas žmogaus gyvenimas yra toks – „tik jam vienam“. Tik jam vienam jis yra toks.

O dėl linkėjimo artimiems žmonėms… Nei norėčiau, nei kaip nors stengčiausi apsaugoti nuo tokio gyvenimo. Jau nedaryčiau to. Nepriklausyčiau prie tų išmintingų aktorių, kurie nenori, kad jų vaikai būtų aktoriai. Aš sutikčiau.

Esate sakiusi, kad nesate aktyvi savo gyvenimo darytoja, kad daug kur lėmė aplinkybės, Jus palaikę žmonės. Žiūrint į Jūsų visuomeninę veiklą ir visą rašymą, atrodo, kad esate labai aktyvi.  O savo gyvenime – pasyvi?

Taip. Sutikčiau, kad aš esu pasyvaus gyvenimo žmogus. Apskritai pasyvumas greičiausiai dominuoja.

Tai irgi nulemta?

Greičiausiai. Galbūt dar sustiprinta mano nesąmoningo galvojimo. Aš dažnai nenoriu ko nors ryžtingai keisti savyje, nenoriu naikinti net savo liūdesio dėl gyvenimo, kurio jau neturiu, dėl auditorijos, dar dėl ko nors… Aš netgi mąstau, kad tas pasigedimas, trūkumas ko nors – jis yra mano gyvenimo dalis. Ir aš tą gyvenimo dalį galiu taip išgyventi – liūdėdama, pasigesdama. Ir kad tas pasigedimas yra tokia gyvybės dalis ir aš nenoriu jos nei užmiršti, nei kaip nors taip aktyviai pasakyt: „Na, tu baigei ir tau prieš akis kitas gyvenimas!“ Aš niekad to nedariau.

Ar esate gyvenime dariusi kokių nors kardinalių, esmingai ką nors keičiančių žingsnių?

Manau, kad ne…

Viskas vienoj tėkmėj?

Tėkmėj… Aš apskritai manau, kad vandens formos yra labai gilios. Galvoju, kad jos yra gal net tvaresnės už kietųjų kūnų formas. Už akmenines ar geležines. Apskritai vandens struktūros man yra be galo artimos. Ir dar aš tikiu minkštų dalykų kietumu.

Visuomenė Jus labiau pažįsta kaip proto žmogų. O emocinį Jūsų gyvenimą galbūt labiau žino Jūsų artimųjų ratas?

Na, manau, kad ne. Aš esu iš uždarųjų žmonių.

Tai dėl savisaugos?

Ne, – dėl saugumo. Tai skirtingi dalykai. Bet ir tai nėra kaip nors pasirinkta – tai man duota. Žmogus turi būti savyje kažkaip saugus, kaip uždara sistema. Jeigu jis atsiveria arba, kaip aš sakiau, jei esi viešas ir peršviečiamas kokioje nors paskaitoje, – tai nesikerta. Kad galėtum tapti viešas, turi būti labai neviešas žmogus. Labai uždaras, labai atskiras, labai sutelktas, kad ateitų akimirka ir visa tai galėtų skleistis. Bet ne tokiomis formomis, kurių tu negalėtum kontroliuoti. Visos tos formos vis tiek mano yra kontroliuojamos. Tad galbūt tai ir yra uždarumas – ta kontrolė.

Bet jei žmogus yra toks uždaras, jei jis neįsileidžia vidun, neatsiveria, – kas jam gali duoti tą pilnatvę? Ar nėra tada ta emocinė pilnatvė tik su antrine tikrove – su knygomis, su muzika, bet ne su pačiu gyvenimu?

Nežinau, tiesą sakant, kas yra antrinė tikrovė. Man atrodo, kad ten, kur aš susitinku ar su muzika, ar su literatūra, kur iš tiesų aš esu paliesta ir paliečiu, tas santykis mane liečia ir aš liečiu. Aš taip susitinku su gyvenimu. Man tai yra gyvenimas.

Bet tai išgalvotos istorijos.

Ne. Aš jaučiu, kad už viso to plazda tikrasis gyvasis gyvenimas: negalima nieko sugalvoti, ko negalėtų gyvenime būti. Viską maitina tikrasis gyvenimas. Jeigu tik aš pradedu justi tą gyvos versmės pulsavimą – esu tikra, kad susitinku su gyvenimu. Jeigu nejaučiu – ten man nėra nei pirminės, nei antrinės tikrovės. Jokios. Tuščia. Bereikalinga. Užversta.

Ar Jūs ir bendraudama su žmonėmis taip jaučiate?

Taip. Labai aiškiai. Ir nepriklausomai nuo to, kad aš, atrodo, ir bendrauju, ir visiškai korektiškai, iš tiesų daugeliu atveju aš kaip ir nebendrauju. Kaip ir nedalyvauju. Bet jeigu jau pajuntu šitą gyvastį kažkokią, tada viskas many ima dalyvauti. Principas iš tiesų visiškai tas pats. Ir ten, ir ten. Kaip vientisa. Užtat aš ir neskiriu šitų dalykų. Arba yra tikrumas, arba nėra jokio – nei pirminio, nei antrinio. Jokio.

Ar galėtumėt taip drąsiai tvirtinti, kad su ta antrine, kaip aš ją vadinu, tikrove – literatūra ir viskuo, ką žmogus yra sukūręs, – bendrauti yra daug paprasčiau nei su žmogum?

Man nėra paprasčiau.

Bet juk „imti“ iš literatūros yra paprasčiau negu iš gyvenimo. Ar ne?

Vienodai. Jei negali paimti iš gyvenimo – nepaimsi ir iš literatūros.

Bet joks literatūros veikėjas dėl Jūsų vienokio ar kitokio reagavimo nepradės elgtis kitaip. Tos formos yra nekintančios. 

Ne, jos yra kintančios – mano sąmonėje jos yra kintančios. Jos gali iškelti, sužadinti manyje tai, kas suteikia dar papildomo skaudumo arba neramumo… Man nuo daugelio dalykų darosi kažkaip neramu. Ir darosi iš literatūros, iš filosofijos…

Ar galėtumėte kokį pavyzdį pasakyt, kad pajėgčiau suvokti?

Ne, nesakysiu, nes jau labai čia būtų komplikuota…

Nuotr. V. Daujotytė 2002 m. kovą po avarijos. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taigi Jūsų santykis yra vienodas – galite vienodai reaguoti ir į tai, kas gyvenime atsitinka, ir į tai, kas atsitinka literatūroj ar kino filme…

Ne į tai, kas atsitinka, – reaguoti ne į nuotykį, bet į tą formą, kuri sukurta kaip instrumentas gyvenimui pajusti. Aš reaguoju į formą.

Sakydama „forma“ Jūs turi galvoje kūrinį?

Nieką kitą – tik kūrinį. Forma man reiškia tik kūrinį.

Bet Jūs nesustojate ties ta kūrinio forma – einate kiaurai, į kūrinio vidų?

Vidus ir išorė – jie neatsiskiria. Kiaurai? Ne, aš atsiremiu į formą, sustoju. Negalima jos išardyt. Jeigu eitum, ją suardytum. Aš turiu sustoti, kaip priešais kokį kristalą. Aš turiu jį jausti, matyti, girdėti. Jis leidžiasi kažkaip man matomas, lytimas…

Tai literatūros priėmimas, suvokimas, – jis ateina iš gyvenimo?

Paprastai pasakyčiau: literatūra yra gyvenimo kristalai, nušlifuoti tau. Tu matai gyvenimą kaip nešlifuotus kristalus. Tu daug ko negali. Nešlifuotas gali atrodyti kaip koks visa kuo aplipęs akmuo. Literatūra duoda tau nušlifuotą kristalą arba bent tiek apšlifuotą, kad tu jį pamatytum… Aš matau tą sąlytį kaip tokį. Arba galbūt net atvirkščiai: tai, ką tu galbūt gyvenime gali pamatyti kaip kokį bandytą, bet nepabaigtą šlifuoti pusfabrikatį, – literatūra tau grąžina į pirminį pavidalą, tokio pirminio mineralo. Ir tu matai jo grožį, tokį grubų, gal net kampuotą…

Vadinasi, Jūs tikite, kad literatūra ir menas gali padaryti žmogų geresnį, jautresnį, labiau suprantantį?

Na, taip. Dabar turėčiau pasakyt, kad tikiu, jog literatūra ir menas leidžia žmogaus sąmonei suvokti tokius dalykus, kurių be meno, be literatūros suvokt nebūtų įmanoma. Ir tikiu, kad kuo platesnė ir gilesnė yra žmogaus to suvokimo, įsigyvenimo, buvimo skalė, tuo žmogus yra… Ar jis yra geresnis? Šitą man sunku pasakyt, ar ji padaro jį geresnį. Tiesiog padaro jį imlesnį, gyvesnį, stipresnį, sąmoningesnį, – taip pasakyčiau. Gerumas – jis yra labai sunkiai pamatuojamas. Na, jeigu matuotumėm tik tuo vienu matu – jog gerumas – tai kai žmogus sąmoningai nedaro blogo, tokiu pamatavimu, tikiu, kad taip. Nes literatūra leidžia pamatyti, kur gali nuvesti kokie nors nepakankamai sąmoningi žmogaus gestai. Kaip galima blogo pridaryti net to nenorint. Literatūra ir menas vis dėlto perspėja žmogų. Ir tas perspėjimo kodas yra veikiantis. Tai šia prasme aš tikėčiau, kad žmogus, jeigu ir netampa geresnis, jis vis dėlto įgyja galimybę į šitą kelią – sąmoningo priešinimosi blogiui – pasukti. Bent jau tiek. Arba suvokti, kad gėris yra tai, dėl ko vis tik reikia dėti pastangų. Arba tiesiog atsistoti į jo pusę.

Aš galvoju: o kaip gyvena tie žmonės, kurie iš viso neskaito jokios literatūros? Juk pasaulyje tokių žmonių dauguma…

Aš taip pat esu galvojusi apie tai. Tiesiog manau, kad šių žmonių dvasios gyvenimas toks labai minimalus…

Tiesa, čia kaip tik pasakysiu tokį savo labai seną galvojimą apie tai, kad yra prigimčių – tiesiog tokių savaiminių lyg kristalų „savaimukų“, kaip aš sakau, kurie savo dvasia gali nueiti labai ilgą žmogaus sąmonėjimo kelią be knygų, be kultūros. Jie gali tą kelią nueiti ir įveikti. Taip galima paaiškinti, kodėl tokia beraštė lietuvių senoji kultūra, ta prigimtoji, arba etninė, kultūra, remiasi labai aukštos savaiminės prigimties žmonėmis, kurie pasiekia aukštą sąmonės lygį savaime. Didžioji jų mokykla yra gamta. Jie turi prigimtą galimybę matyti, žiūrėti, stebėti, justi ir jautriai reaguoja į visą šitą mokyklą. Ir išeina lyg kokį universitetą, ir užtat ta pirminė išmintis yra labai skaidri, labai gili.  Niekad negalima šito užmiršti. Ir tada galima suprasti, iš kur yra tas savaiminis žmonių inteligentiškumas, kuris kartais švyti žmonėse, nors jie nei ten labai ką nors skaito, nei ką… Tokie tiesiog savaime turi tą dvasinį kristalą. Aš linkusi labai pasitikėti šita savaiminės sąmonės šviesa. Yra žmogaus prigimty galimybė be jokių kitų intelektinių paramsčių nueiti tą dvasios kelią. Ir labai aukštai pasiekti. Tad visad reikia šitai atsiminti, kad nesuabsoliutintume, maždaug: tu skaityk – ir viską pasieksi. Yra dar prigimties dalykai. Gali juos turėti ir gali jų neturėti, ir tada negalėti įsigyti jokiais būdais. Šiek tiek galima pralaužti žmogų, bet vis tiek jau yra riba, kurios jis neperžengia.

Ačiū, profesore.

Spausdinta „Dialoge“.