Apie Algirdą Verbą internete nerasite daug tekstų, bet parašytieji ( Gasparo Aleksos,
Valdemaro Kukulo, Jono Mačiukevičiaus) – esmingai kalba apie šį „šlubą varną“ (Alis Balbierius) ir jo kūrybą.
Papasakosiu porą epizodų iš fragmentiško bendravimo su šiuo dramatiško likimo žmogumi.
Xxx
Atlikinėjau žurnalistinę praktiką Lietuvos radijuje, Jaunimo laidų redakcijoje. Dirbo tuomet smagi kompanija. Kai G. gimė dukra, nusipirkę vyno patraukėme švęsti į Vingio parką.
Po daug metų Kalvarijų turguje medumi prekiaujantis jau nejaunas ano pikniko kaltininkas – tėtis, džiugiai pasakojo, kad dukra, kurios gimimo garbei aš lipau į pušį, gyvena laimingai. Smagu, kad laimingai, bet neprisimenu, kad tada lipau į pušį. Vingio parko pušų šakos labai aukštai prasideda, bet aš mėgau laipioti, tad jei žmogus sako, matyt, lipau…
Šitas nuokrypis iki pradedant pasakojimą apie A.Verbą yra tik tam, kad būtų pasakyta, jog iš to paties vyksmo mes galime atsiminti visai skirtingus dalykus, t.y. mūsų atmintis nenuspėjamai selektyvi.
Taigi, neprisimenu, kaip mes atsidūrėme Karoliniškių parke ir kodėl aš buvau su armonika ir kaip ten atsirado A.Verba.
„Juosta” labai ryškiai pradeda rodyti, kai jau naktis, aplink tamsu, aš sėdžiu atsirėmus į vieną pušį, Verbą į kitą ir jis deklamuoja savo eilėraščius. Ir, suprantu, kad jam dabar niekas kitas neegzistuoja, tik tie kapoti sakiniai, už kurių skausmas, netektys, vyriška rauda…
Suprantu, kad man teks „išeiti“ iš tos metafizinės būsenos ir rasti kelią iš miško.
Kažkaip nuklibinkščiuojame iki gatvės. Bandau stabdyti pravažiuojančiais mašinas, bet jos prazvimbia net padidinę greitį, ir suprantu, kad prie personos, kuriai ant vieno peties kabo armonika, o ant kito – vyras, niekas niekada nesustos.
Įkalbinėju Verbą pasislėpti griovyje, jis nenori sutikti, keikia laikus, kada talentingi žmonės, b…t, turi slėptis pakelės grioviuose…Šiaip ne taip pavyksta paslėpti ir jį , ir armoniką. Vienas žiguliukas sustoja, ir greitų veiksmų taktikos primokytas Algis, kol aš vairuotoją įkalbinėju, greitai įsikabaroja ant užpakalinės sėdynės. Transporto priemonė užvaldyta. Pirmyn.
Važiuojant paaiškėja, kad Verba neturi, kur nakvoti. Gerai, sukam pas mane į Tauro bendrabutį. Tais metais gyvenom kambaryje dviese su M.L. Galvoju, aš prigulsiu šalia jos, o Verba išsimiegos mano lovoje. Neprisimenu, kaip prasmukom pro budinčiąją . Prieškambaryje įjungusi šviesą šalia savo kambariokės galvos matau vyrišką ševeliūrą. Jėrgau. To nėra buvę. Bet ką darysi – dabar taip yra.
Atsigulam „bortuku“ vienoj lovoj su Verba. Per miegus jis vartosi, spardosi, šūkauja – jo audringas gyvenimas tęsiasi ir sapne. Neapsikentusi paryčiais išbėgu palakstyti ir alkoholio iš kūno išprakaituoti. Grįžusi kambariokės simpatijos neberandu, bet randu plaukus nuo galvos raunantį Verbą: „Kur mano akiniai? Atiduokit mano akinius! Aš nieko nematau. B…t, J…m…“
Kantriai aiškinu, kad čia jo akiniai, kad neišsigalvotų nesąmonių ir keliauk savo keliais.
Ne. Jis beveik rauda iš bejėgystės ir įtūžio. „Aš nieko nematau, b…t. Kaip aš eisiu?!”
Per kokias pora valandų paaiškėja, kas atsitiko.
Pasirodo, mano kambariokės draugas irgi akiniuotis. Jis ryte sprukdamas užsidėjo ne savo, o Verbos akinius. Kaip jis su jais matė, o Verba su jo ne – aš nežinau, ne okulistė esu.
Bet Verba triumfavo: „aš sakiau, o tu manim netikėjai“. Taip ir buvo – netikėjau. Ne tik tuokart.
Xxx
Kitas man įstrigęs dar graudesnis bendravimas įvyko 1997 metais. Po šimto metų jis, kažkaip suradęs telefono numerį, paskambino man į „Dialogo“ redakciją ir išaiškino, kad aš mirk gyvenk tuoj pat turiu atvažiuoti į Žvėryną, kur jiedu su Kukulu apie gyvenimą šnekasi. Aišku, reikia atsivežti ir buteliuką.
Nežinau, kodėl, bet padariau, kaip Verba prašė. Nupirkau, nuvežiau ir vos keptuve negavau per galvą nuo poeto žmonos. Gerokai mane išplūdusi, ji vis tik praleido į Verbos kambariuką.
Kukulo jau nebuvo. Verba sėdėjo ant sujauktos lovos, susišiaušęs, apgirtęs, virš jo galvos kabojo sudžiūvęs ąžuolo vainikas…Viską gaubė alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas.
Buvau sukrėsta ir daugiau nieko nepamenu.
Išėjau surakinta gėlos ir skausmo už tuos talentingus Lietuvos vyrus, prarytus ir praryjamus alkoholizmo monstro.
„Šlubas varnas Verba / į tėviškę skrido numirti / ties vasaros laiko riba / įsikibo į nukirstą svirtį /
įsikibo į žemę – bežemis / ir atgavo laukų karaliją / kur ne žolės o plunksnos jam želia / juodos plunksnos kaip juodos lelijos“ (Alis Balbierius).
Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1963–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1968–1970 m. – Vilniaus universitete. 1963–1967 m. (su pertraukomis) dirbo įvairiose gamyklose Kaune, 1969–1983 m. – įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose Vilniuje. Kūrinius pradėjo publikuoti 1960 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985, „Piktoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). 2001 m. išleistas pomirtinis poeto eilėraščių rinkinys „Plaštakės pleška“. Vėlai debiutavo, pavėluotai buvo pripažintas. A. Verbos eilėraščiai itin emocingi, dažnai chtoniški, desperatiški, kartais net pikti. Nesivaikė literatūrinių įmantrybių, rašė be poetinių kaukių, nuoširdžiai, tikrai.
Iš Tekstai.lt