Nuostabi šios nuotraukos istorija 


Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei 
Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei kartais vežtų Sibiran.
Tad tikrai ne nuotraukos rūpėjo. Tarp tų, kurios šeimoje išliko, šitos nuotraukos nebuvo.
Antra linija – kolekcionierius. 
Kartą viena pažįstama atvedė į Inos namus kolekcionierių, kuris domisi ir renka viską, kas susiję su anos Lietuvos kariuomene. Taip jie susipažino. Karts nuo karto pabendraudavo. Kolekcionierius atnešdavo Inai įvairių knygų, albumų.
Ir visai neseniai ans atėjo pas Inutę su šia nuotrauka. Jis ją iš kažko nupirko, nes, sako, kad atpažino S.Baniulį, kurio gyvo, aišku, nebuvo matęs, bet jo nuotrauką ne vieną žiūrėjęs. 
Ina santūri. Todėl man nepasakojo apie savo jausmus gavus tokią dovaną po 90 metų.
Man tai rauna stogą. Om

Dvi skirtingos Tailando salos

Na, iš nuostabios kelionės po Tailandą (2019 m. vasaris – kovas) dar norėčiau keletą „suzipuotų“ žodžių parašyti apie dvi salas, kuriose buvtelėjau.

Pirma Ko Payam, netoli Ranong. Labai tinkama adaptacijai, kaip ir sakė ją rekomendavęs Richardas Jonaitis. Ji tinkama ir norintiems pabūti ramiai arba geriau susipažinti su įdomiausiu personažu – pačiu savimi.

Sala nedidelė – motoroleriu gali apvažiuoti per kelias valandas. Yra pliažai, kuriuose gali maudytis, kur valgyti, kur atsiduoti į stiprias masažistės rankas.

Įdomiausia vieta, mano akimis, šioje saloje – hipių buveinė. Rojaus kampelį šie laisvūnai atrado dar tada, kai „baltieji“ nelabai lankė Thai. Hipiai tempė pakrantėn viską, ką rado aplinkui, ir surentė namelius, pastoges, tvoras… Gėlių vaikų fantaziją ir išradingumą , pasireiškusį keistos gyvenvietės statybose šiame Andamandų jūros ruože neparūkius žolelės,  žodžiais nupasakoti sunku. Tad žiūrėkite nuotraukas, 1/100 jos perteiks, o kitą dalį teprijungia jūsų fantazija.

Dalykinė informacija. Atskrendate ar atvažiuojate į Ranong ir laiveliu arba keltu (pirmasis pigiau ir greičiau) persikeliate į salą. Ten jūsų laukia motorolerius apžergę vietiniai ir pigiai nušvilpina, kur jums reikia. Jei reikia netoliese, jie gali apsukti ratą kitą, kad nesigailėtumėte, jog nėjote pėsti .

Aš gyvenau bungalow. Viskas gerai, bet elektra dieną išjungiama ir šilto vandens, aišku, nėra. Bet galva gerai išsiplauna ir jūroje,  ypač kai ryški mėnesiena:)

Laisvi nuo žodžių vaizdai iš Ko Payam salos:

Ko Lanta – antroji sala, kurioje smagiai praleidau 5 dienas. Ji yra labiau į Thailando pietus – Krabi regione.

Galima į salą ir nesikelti, o gyventi, pvz.,  Krabi ir kasdieną važinėti į kurį nors netoli esantį paplūdimį. Jie švarūs ir netirštai „apgyvendinti“.

Ir pačiam Krabi yra kuo užsiimti. Bet aš kėliausi į Ko Lanta.

Kas yra sala? Toks Žemės  gabalėlis lyg vaikas atskirtas nuo mamos dideliais vandenimis. Tokia metafizinė patirtis, kai neiškeliausi iš čia kada panorėjęs. 

Taigi pasiplausiojusi apie Krabi keltu persikėliau į Ko Lanta.

Užsisakydama nakvynę šį kartą susimoviau – pasiėmiau rytinėje salos dalyje, o ten maudytis negalima.

Net nepagalvojau, kad taip gali būti, bet realiai šitą ypatumą pamačiusi – nenusiminiau, išsinuomavau motorolerį ir smagiai važinėjau į vakarinę salos pakrantę, kur paplūdimys už paplūdimį gražesnis, tik reikia į juos nusileisti arba ilgais laiptais pro restoranas, arba per šabakštynus. Turistų saugumas čia pačių turistų reikalas.

Vakarinėje Ko Lanta pakrantėje gyvenimas kunkuliuoja. Pavalgyti siūloma kas žingsnį. Gatvės maistas puikus, bet virtuvės kambarioko geriau nematyti:)

Pačiame Ko Lanta  salos smaigalyje yra nacionalinis parkas. Labai giriamas. Aš susilaikau.

Gražioje parko vietoje yra švyturys, daug beždžionių (viena buvo nutvėrus mano kuprinę ir staigiai įsivaizdavau, kaip jos ieškau 60 hektarų plote. Ir ne tik ant žemės, bet ir medžiuose -tapčiau tarzane.

Kur gyventi, visada galima pairinkti. Štai jums du būstai :

Saloje dirbančios turistinės firmos suteikia daug galimybių paplaukioti aplinkui. Galima dideliais laivais, galima kateriais, galima ir mažomis medinėmis valtimis. 

Paprastai tokiais laiveliais turistai nuplukdomi iki negyvenamų salų, ten persodinami į kajakus ar baidares, ir atsiranda puiki galimybė iš arti pamatyti nuostabių vaizdų.

Antroje nuotraukoje (žr.žemyn) mūsų gidas lupa kriaukleles iš uolos. Jos atsidengę po atoslūgio. Skanios bjaurybės:)

Komentarų gal ir nereikalaujantys dar keli saloje pamatyti žmonės ir  vaizdai:

Po šiaurės Tailandą su mašina. IV dalis

Grožybės šalia Chiang Mai

Trumpa, bet talpi Fb žinutė iš dabar su motociklu po šiaurės Tailandą keliaujančio vaikino patikino, kad mano skelbiama informacija kai kam praverčia. Smagu. Tad tęsiu pasakojimą apie kelionę su mašina po šiaurės Tailandą. Tai paskutinė dalis apie šį nuostabų regioną.

III d.čia

II d.čia

I d. čia

Taigi, į ką akis paganyti aplink Chiang Mai? Pristatysiu keturias vietas.

Pirmoji – Auksinė šventykla.

Į ją galima nuvažiuoti ir autobusu, ir dviračiu. Mačiau ir pėstute keliaujančių. Turistiniai bukletai reklamuoja pakeliui esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios matoma Chiang Mai miesto panorama.

Šalia aikštelės įsikūrę maistu prekiaujantys ir net portretus piešiantys gatvės dailininkai.

Smagus toks bendras – turistų ir vietinių – šurmulys.

Į Auksinę šventyklą veda ilgi gražūs laiptai. Ant jų sėdi mergaitės aprengtos tautiniais tajų drabužiais. Nuobodžiauja. Nedaug kas joms aukoja, bet per dieną, matyt, šiek tiek prisirenka. Tailande, kaip žinome, vaikai ir daug sunkesniais būdais uždarbiauja.

Šitoje šventykloje sunkoka susikaupti, nes tikrai daug turistų. Tačiau galima įsigyti mantrų lapelių ir juos skaitant keliauti ratu apie gulintį budą.

Šitoje pat kryptyje yra ir Tailando karaliaus vasaros rezidencija.

Puošniai sutvarkyta, griežtai saugoma. Spalvinga, gėlinga.

Jei vilki drabužius atidengtais keliais ar neuždengtais pečiais – neįeisi. Nenusimink😊 Čia pat Tamstai išnuomos didelį šalį, juo apvynios ir įleis. Vaikščioti galima kiek nori.

Perlas šalia Chiang Mai – Do Inthanon nacionalinis parkas.

Į prie jo esančią apžvalgos aikštelę įvairiomis transporto priemonėmis suvežami ar patys atkeliauja turistai, kad pamatytų saulės patekėjimą. Visi apsimiegoję, bet šaltis greitai miegus išvaiko. Turistai apsirengia, apsimuturiuoja, bet šilta netampa. Net sunku suprasti, iš kur tas kūną stingdantis šaltis. Bet praeina pora valandų, ir jau gyventi galima, ir traukti į ekskursiją po nac.parko džiungles labai verta.

Bilietai nebrangūs. Ar vienas eisi, ar su grupe – lydės gidas. Jis nieko nepapasakos, nes nekalba angliškai, bet praves turistams numatytais takeliais ir šiek tiek užsidirbs pragyvenimui. Tad negailėkite tų batų*!

Karaliaus ir karalienės šventyklos.

Jei nepatingėjote anksti keltis, tai rytinės saulės užlietų vaizdų dar spėsite pamatyti ir keliaudami per džiungles. Apžvalgos aikštelės įrengtos gerose vietose. Į jas susispiečia daug turistų ir visi darosi selfi. Kažkaip net nejauku. Atrodo, kad jiems tas kalnų, augmenijos grožis tėra fonas saves įamžinimui. Ir taip visose vietose. Nesuprantu, kam tie šimtai tavo face gali būti įdomūs😊

Nuo vieno nacionalinio parko kalno galima pamatyti Karaliaus ir Karalienės šventyklas. Jos netoliese įėjimo į parką. Ir baigus kelionę po džiungles (trumpiausias maršrutas apie 5- 7 km.) verta užsukti prie karališkųjų šventyklų. Įėjimas mokamas, bet keliaujant tokiems reikalams batų* gailėti tikrai neverta.

*Tailando pinigai.

Smagių kelionių – ne tik po pasaulį, bet ir po save – nuoširdžiai visiems mums linkiu.

 

Su mašina po šiaurės Tailandą. III dalis – Chiang Mai

Nors dar nedaug laiko praėjo po kelionės po Tailandą, bet kažkaip jau tingisi smulkiai pasakoti įspūdžius. Tačiau ir pamesti viską kelionės pusiaukelėje lyg nei šis, nei tas.

Tad Chiang Mai – didžiausias miestas Tailando šiaurėje.

Fantastiškas miestas. Įsimylėjau jį ir praleidau čia bei jo apylinkėse daugiausiai sėslaus kelionės laiko ( 8 paras).

Čiangmajus įsigyvenęs slėnyje tarp kalnų bei Ping upės ir vadinamas “Šiaurės rože”.

Mieste tiek daug šventyklų, kad po kurio laiko jų vaizdai ėmė lietis, ir tada susiradau vieną labiausiai patinkančia – ir prisijaukinau. Kas dieną į ją eidavau, ir net katė mane sava pripažino. Įsitaisydavo ant kelių.

 

„Kvadrato” sienos likutis.

Čhian Mai ypatumas – taisyklingas senamiesčio kvartalas. Jame bei apie jį ir sukasi pagrindinis miesto gyvenimas. Vakariniame kairiajame kvadrato kampe – nuostabus parkas. Gėlynai,fontanai, vandens telkinys su didžiulėmis, spalvotomis žuvimis.

Parką pamėgę mankštinantys savo kūną. Iš tiesų, čia rojus palyginus, pvz., su sąlygomis Bankoke. Ten daug kur mačiau sportuojančius, šokančius prie kokio vieno, kito medžio dulkėtoje aikštėje šalia judrios gatvės.

Thai shi mokytojasTeko laimė šiame mieste pamatyti viso Tailando gėlių festivalį, globojamą paties karaliaus, ir įspūdingą koncertą vakare.

Ne visos šios moterys yra moterys :) Transvestitai Tailande stebina gal tik turistus…

Kitame tekste trumpai papasakosiu apie tris, o gal net keturias,  vietas, kurių tiesiog būtina nepraleisti keliaujantiems po šiaurės Tailandą.