Donaldas Kajokas: ir tampa jauki mūs menkystė…

Neseniai ėmiau interviu iš garsaus poeto, visokių prestižinių premijų laureato Donaldo Kajoko.

Susitikome „Nemuno“ redakcijoje Kaune. Čia poetas dirba.

Pokalbis užtruko ilgai. Pašnekovas nustebo, kad tiek laiko ištvėrė nerūkęs. Nuėjome į redakcijos svetainę – taip pagarbiai vadinamas kambarėlis, kuriame darbuotojai užsikaičia kavos, pradarę balkono duris į uždarą senamiesčio kiemą surūko vieną kitą cigaretę.

D.Kajokas atsisėdo prie meniškomis nuotraukomis nuklijuotos sienos  ir akivaizdžiai nebenorėjo nei fotoaparato blyksėjimo, nei kalbų… Tiesiog gerti kavą ir rūkyti.

Autorizuodamas mūsų pokalbį D.Kajokas prirašė šį ketureilį:

sutinku, iš esmės koheletas neklysta

betgi būna brėkšmoj išgirsti palei kelią

kokį žvirblį ir tampa jauki mūs menkystė

nedidukė kaip pranašo nosies kuprelė

Čia pokalbio su poetu D.Kajoku anonsas „Dialoge“, o po nuotrauka pats pokalbis.

Donaldas Kajokas išsilavinimą įgijo netradiciškai. Po vidurinės jis įstojo į Kūno kultūros institutą (KKI) ir įgijo trenerio specialybę, bet treneriu dirbo tik metus ir „išėjo į niekur“.

D.Kajokas: Galvojau studijuoti žurnalistiką, vežiau dokumentus, bet man pasakė, kad nekomjaunuolių nepriims. Nenorėjau eiti į kariuomenę – mama sirgo, kadangi sportavau,  įstojau į KKI. Po metų norėjau pereiti į universitetą, bet vėl neišleido. Atseit valstybė į mane jau investavo. Taip ir likau. Kodėl taip kalbu? Kad pasakyčiau, jog norėjau eiti tradiciniu keliu, bet nepavyko.

Treneriu padirbau tik metus ir išėjau į niekur. Į savęs lavinimą. Tai, ką žmonės universitete įgyja, man reikėjo kažkaip pačiam surasti, bet aš dėl to nesijaudinu, nes studentams dėstytojai nulemdavo ėjimo kryptį, o aš šito nežinodamas nueidavau kur noriu ir kartais atrasdavau tai, ko kiti nerasdavo. Taigi kartais iškildavo ir savamoksliškumo pranašumas, bet šiaip iki dabar jaučiu tam tikrą sistemiškumo stygių, savamoksliškumo spragą.

Kodėl literatūra mane patraukė labiau negu sportas? Turbūt todėl, kad man iškilo klausimai: „Dėl ko mes čia esame? Kas esame?“ Niekas į juos negalėjo atsakyti. Juk tuo metu filosofijos iš viso nebuvo. Nežinojau, kur gauti teologijos leidinių. Tad man liko literatūra.  Aštuntajame dešimtmetyje ideologinės girnos jau buvo pakeltos, ir poezija apie pačius svarbiausius dalykus jau galėjo šnekėti. Literatūra atsakinėjo į pagrindinius klausimus. Metaforiškai ir ezopiškai, žinoma.

Kodėl vieniems egzistenciniai klausimai iškyla ir „normaliai gyvent neduoda“, o kitiems – ne?

Pasakysiu gana ereziškai. Esu tikras, kad kastų sistema vis dėlto egzistuoja. Ne socialinės atskirties prasme, o dvasinės sklaidos, sąmonės plėtros prasme. Kastų sistema negalėtų veikti nepripažinus reinkarnacijos – bent jau tam, kad šia kalba, kuria kalbame, įstengtume nors šį tą paaiškinti. Jei praėjusiame gyvenime sąmonė šiek tiek prasiskleidė, tu grįšti su prasiskleidusia sąmone į vieną iš aukštesniųjų kastų: brahmanų, kšatrijų, vaišijų. Bet tai tik dvasinio kelio, sąmonės sklaida. Žemiausioje kastoje – šudrų – sąmonė dar neklausia.

Kodėl taip skiriasi Mokytojo statusas Rytuose ir Vakaruose?

Man atrodo, kad tai lemia skirtingas požiūris į pasaulį. Rytai labiau tiki, kad daugelis pasaulio mįslių ar būdų, kaip tame pasaulyje būti, jau yra įspėti ir užfiksuoti šventraščiuose. Todėl jie labai pagarbiai žiūri į tradiciją kaip dvasinę vertybę, kaip mūsų dvasiniam keliui labai svarbią vertybę. Kad reikia kartais nebėgti į priekį per mokslo atradimus, o sugrįžti atgal – tūkstantmetį, kitą – ir perskaityti tai, ką senieji išminčiai savo nušvitimo valandą pasakė.

Vakarai žiūri truputį kitaip. Jie tradiciją dažniausiai suvokia tik filosofine prasme. Jų žvilgsnis nukreiptas į ateitį – ten viskas dar bus. Per mokslo dalykus jie eina tik į priekį. Ne „jau buvo“, kaip sako Rytai, o „dar tik bus“. Iš čia ir mokytojo statuso skirtumas.

Rytuose mokytojas yra mano dvasios lavintojas, o Vakaruose – naujausių žinių perteikėjas. Žinias perteikti daug kas gali, todėl čia profesija nėra vertinga. Rytuose mokytojo visai kita paskirtis. Jis susijęs su mano gyvenimu, galbūt net mirtimi.

Ar turite savo Mokytoją?

Ne. Buvo žmonių, kurie man darė įtaką, bet nebuvo mokytojai. Tai tam tikra bėda. Būtų labai gerai turėti tikrą Mokytoją, bet kai jo nėra, reikia savyje surasti tą dalelę, kuri sugebėtų vesti. Tačiau čia labai sudėtingi dalykai prasideda, nes vien protu to Mokytojo savyje nesurasi. Tai įmanoma tik per meditacijas.

Žinau, kad Jūs pradėjote nuo dzenbudistinės meditacijos.

Taip, ėjau ir einu vienas, nors Lietuvoje jau yra dzenbudizmo sekėjų. Pradėjau nuo dzenbudistinės meditacijos, bandžiau ir šriaurobindinę , bet tai reikia daryti labai atsargiai. Draugėn susibūrę žmonės kartais į priekį nori eiti per dideliais žingsniais ir todėl gali ne tik patys susižeisti, bet ir vienas kitą iš to nemokšiškumo sužeisti. Čia labai rimtas, labai energetiškai galingas ir net pavojingas dalykas. Šituo keliu eiti reikia atsargiai. Žinau keletą, kurie neatsargiai bandė medituoti ir kai kurias savo čakras atidaryti – tai baigėsi psichiatrine. Todėl aš einu visiškai vienas, ir po mikroną, po milimetrą. Žinau, ką galiu daryti daugiau, bet nedarau, nes gali blogai baigtis. Jei būtų rimtas Mokytojas… Ne toks, kokių yra Lietuvoje: truputį pasiskaitę, truputį pameditavę. Nesakau, kad jie prasti. Bet rimtoje kelionėje ne tokio lygio mokytojo reikia.

Jūs siekiate nušvitimo?

Kas yra nušvitimas? Ar jis yra? Tai labai subtilu. Gal mes jau dabar visi esame nušvitę… Man atrodo, kad tik pradinukas gali pasakyti: „Siekiu nušvitimo.“

O ko Jūs siekiate medituodamas?

Siekiu visų savo sąmonės lygmenų nuraminimo, subalansavimo. Tiek proto, tiek savo vitališkumo, tiek kitų dalykų. Nepaliaujamai zujančios mintys yra tarsi siena aukštesnei informacijai, šviesai, darnai, energetikai į tave prasiskverbti. Kai mintys nurimsta, pajunti harmoniją. Ji po geros meditacijos tave sutvirtina. Dingsta visokie baubai, išsigalvotos problemos ir bent pusę dienos būni visiškai ramus.

Tai vadinamasis „mažojo protelio“ nuraminimas?

Ne tik. Svarbiausia pajusti, kad tavyje veikia dar viena nuo tavęs nepriklausanti jėga. Protas, aistros, jausmai – tai kūno dariniai, o yra dar kai kas – vieni tai vadina psichine esybe, kiti siela, dvasia… Ji dirba patį svarbiausią darbą, bet kūnas, protas, jausmai praktiškai blokuoja tavo jutimą, kad tas darbas dirbamas. Protas sugalvoja bereikalingų darbų, kurie tai net slopina. Kai vitalinės tavo galios nurimsta, ta jėga ne tik tave harmonizuoja, duoda tam tikrą informaciją, bet kartu atskleidžia tavyje tą jėgą ir nukreipia tave egzistuoti taip, kad netrukdytum tam svarbiam tavyje vykstančiam darbui. Tai ir yra savęs nuraminimas, harmonizavimas, jėgos įgavimas.

Kokie Jūsų santykiai su ego? Sugyvenate, konfliktuojate, ignoruojate?

Iš pradžių žmogus turi susikurti stiprų ego. Jis padeda gerai orientuotis socialinėje aplinkoje. Ego neturintis žmogus tampa šapeliu, kurį visi tik spardo. Tad ego reikia susikurti, kad įsitvirtintum visuomenėje. Tačiau paskui reikia ego daužyti, naikinti, nes, metaforiškai sakant, dvasiniame kelyje ego yra didžiausias tavo priešas. Taip ir krikščionybė teigia, ir budistai. Taigi ego vienas didžiausių priešų, bet su juo irgi reikia labai protingai kovoti. Jei imsi jį beatodairiškai daužyti, greitai atsidursi ligoninėje. Yra įvairių metodų, bet savęs atsižadėjimas yra sparčiausias ėjimas dvasiniu keliu. Tačiau ego įveikti sudėtinga.

O ar poezijos kūrimas nėra stipriausia ego išraiška?

Tai tipiškas Vakarų požiūris į poeziją, gal net iš romantizmo laikų atėjęs. Rytų poezijoje – ypač senojoje – asmens, kuris užrašinėja, nelikę. Ten akmenys, kriokliai, vandenys, kalnai ir pievos, bet ne tu kaip asmuo. Savo poezijoje aš irgi gal nesąmoningai siekiau, kad kuo mažiau manęs liktų. Turi kalbėti žodžiai, pati eilėraščio struktūra. Taip, ir poezijoje turi likti kuo mažiau ego apnašų.

Ar meditacijos keičia Jūsų santykius su kitais?

Be abejo. Tačiau aptarkime tokį paprastą pavyzdį. Sakykim, tave ištiko bėda, mirė artimas žmogus, ir pasaulis pasikeitė. Bet pasaulis juk liko toks pat, tik tavyje tam tikros struktūros pasikeitė. Jos priima pasaulį kaip absoliučiai pakitusį.

Praktiškai jei patiri harmoniją, tie kiti ego, kurie bando tave sužeisti, atrodo daugiau juokingi negu agresyvūs. Turi apsaugą. Bet man meditacija gal kokiam pusdieniui tepavyksta tokią apsaugą susikurti. Paskui išsiplaikstai, saugančios jėgos nebelieka… Jei išeičiau į kokį vienuolyną ir vien medituočiau bent pusmetį, gal ir pavyktų ilgesnį laiką harmoniją išlaikyti. Tačiau aš bent žinau, kad šitas kelias yra realus, kad tai nėra blefas ar kokie nors mistiniai nusišnekėjimai.

Dvasinėmis praktikomis keblu užsiimti gyvenant vakarietiškai.

Be abejo. Nors gal jeigu šalia būtų Mokytojas, jis išmokytų medituoti ir, pavyzdžiui, mums šnekantis.

Ar Jūs ieškojote sau mokytojo?

Ne.

O į Indiją važiavote?

Nė karto. Neisiu nei Jurgos Ivanauskaitės, nei Pauliaus Normanto keliu. Jurga pradžioje irgi važiavo patirti nušvitimo. Paskui ji pati pakeitė kalbą. Suprantama, iš pradžių visi nori maksimumo, ir tokio, kokį pasiūlo proto konstrukcija. Ir Jurgai paskui mažėjo tai, ko nori protas, o stiprėjo, šviesėjo visai kas kita. Tada apie tokius dzinguliukus kaip nušvitimas jau nebešnekama.

Man Jūs dabar esate stipriausias Lietuvos poetas, bet atrodo, kad stengiatės išsilaikyti šešėlyje.

Šia prasme esu egoistas, gal tiksliau – individualistas. Man tikrai daug svarbesni ne kokie nors socialiniai reikalai, netgi ne valstybės politiniai žaidimai, man svarbesni mano dvasiniai rūpesčiai. Manau, jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia keisk save, ir jeigu tie rimti pokyčiai pakeis esantįjį netoli tavęs, tai bus didžiausias nuopelnas. O ant barikadų lipti ir sakyti, ką dabar visi turi daryti dėl „Leo LT“ – tai gražus pilietinis aktas, bet… Revoliucinius šuolius aš iš viso atmetu, viskas turi evoliucionuoti. Todėl į šituos dalykus menkai kišuosi. Man svarbiau realizuoti savo vidinę misiją, kuri nėra labai konkreti, gal labiau jaučiama.

Kita vertus, pasikeitė ir sąlygos. Anksčiau visuomenei buvo reikalingas toks tribūnas kaip Bernardas Brazdžionis ar Justinas Marcinkevičius. Dabar poetų mažai klausoma, ypač dėl socialinių reikalų. Todėl jie turi vykdyti šalies, tautos dvasinio apsivalymo programą, kuri yra visiškai nežymi, nepastebima, bet ji veikia, dirba savo darbą.

Taigi stengiuosi daryti tai, ko trokšta mano vidus, o ne tai, ką primeta aplinkybės. Jei būtų būtina, jei kiltų rimtas pavojus tautai, žinoma, daryčiau ir tai.

Jūsų abu vaikai jau baigę mokyklas, bet gal vis tiek turite savo nuomonę apie tai, ko mokykla moko jaunus žmones.

Pernai dvyliktokai turėjo interpretuoti mano esė. Esu tikras, kad pagal tuos reikalavimus, kurie jiems keliami, dešimtuko negaučiau – nepajėgčiau savo kūrybos interpretuoti. Ten sukurtos savos žaidimo taisyklės. Gal jos ką nors ir ugdo, bet tik ne meilę literatūrai. Pamenu, kai duktė mokėsi vidurinėje, sėdome kartu Mykolaičio-Putino eilėraščio analizuoti. Aš kažką pasakau, ji pasako, paskui pradėjau kalbėti, o ji  pertraukia: „Ne, mums taip netinka.“ Žodžiu, kažkas sugalvojo taisykles ir pagal jas visi turi analizuoti. O kur proto drąsa, įžvalgos netikėtumas? Ne, negalima! Sakiau dukrai: „Jei jūs taip skaitysite poeziją, tikrai nuo jos būsite atgrasyti.“ Dabar panašia linkme einama. Yra vienas kitas mokytojas, kuris eilėraštį skaito kaip eilėraštį. Suranda jo branduolį, jo pagrindinę vibraciją, galbūt vieną sakinuką, dėl ko eilėraštis ir rašytas. Kitaip sakant, užtinka gyvastį. Tada apie eilėraštį galima šnekėtis, o kai jis preparuojamas kaip „Kauno dienos“ ar sovietinės „Tiesos“ vedamasis – jokios naudos. Jei neatspėjate, kur yra eilėraščio gyvybė, geriau jo nelieskite.

Aš pats mokykloje buvau šiek tiek atgrasytas nuo poezijos. Atsimenu, kad poezija mūsų klasėje buvo pašaipos objektas.

Literatūra, būdama netradiciška, netikėta, labiausiai galėtų skatinti jauno žmogaus kūrybiškumą.

Taip, bet ir geri mokytojai yra patekę į spąstus. Jie žino, kad per valstybinius egzaminus bus tikrinama būtent pagal standartizuotas taisykles. Ką jiems daryti? Mokys kitaip, mokiniai neišlaikys, nes neįtilps į schemą. Ir mokytojas stumia mokinius į rėmus. Gal tos interpretacijos moko sisteminio požiūrio ar dar ko nors, bet literatūros mokymui tos taisyklės tikrai žalingos.

Visi žmonės tam tikromis sąlygomis gali atsiskleisti poezijai. Man poezija nėra žodžiai, nėra mintys ar idėjos – yra kažkokios bangos, atėjusios į sąmonę ir kažką padariusios.

Gal prieš dešimtį metų vienoje Kauno kavinėje buvo mano poezijos vakaras, bet dienos metu, kai ten valgo visos skustagalvių „šestiorkės“. Šeimininkas išsigando, kas čia bus, sakau – pabandom. Buvau tądien stiprus, subalansuotas. Skaičiau gana lyriškus eilėraščius, aišku, nevaidindamas, niekur nespausdamas, ir tie skustagalviai nustojo valgyti – ėmė klausyti. Paskui šampano butelius man siuntė. Taigi kiekvienas žmogus gali atsiverti poezijai, jei susidaro tam tikros sąlygos. Gali būti geras skaitovas ar paties žmogaus tam tikra būsena – gal nelaimė atblokavo, gal pirma meilė – ir įvyksta energetinis pliūpsnis. Atblokuotas žmogus visada priima poeziją.

Aš pats poeziją irgi taip atradau. Tiesa, man jau šiek tiek įdomu buvo – jei poezija tūkstančius metų neišnyksta ir kažkas sako, kad tai yra gerai, matyt, kažkas ten yra, tik aš nesuvokiu. Kartą sėdėjau pamokoje, mokytoja ten kažką šnekėjo, o aš atsiverčiau Just. Marcinkevičiaus „Sieną“ ir pajutau, kad viską suprantu. Išėjau po tos pamokos į koridorių kaip narkotikų pripurkštas. Poezija turi stiprų energetinį lauką ir gali paveikti kiekvieną.

Žinoma, kalbu tik apie poeziją, o ne grafomaniją. Nepripažinti būna tik genijai arba grafomanai. Talentus visos epochos kažkaip priima.

Dabar vis mažiau skaitančiųjų ir vis daugiau rašančiųjų. Kažkokia prieštara, ar ne?

Nežinau, ar taip nebūtų anksčiau, bet sovietmečiu niekas negalėjo išleisti asmeninės, cenzūrą aplenkusios knygos. Man patinka, kai žmonės rašo, gal net išleidžia, jei pinigų turi. Suklūstu tada, kai jie tampa agresyvūs – veržiasi į spaudą, grasina net susideginti prie redakcijos, jei jų kūryba nebus išspausdinta. Agresyvus grafomanas yra blogai, neagresyvus – šventas žmogus, tegul rašo, leidžia knygeles – tai puiku, tai jo saviraiška. Gal po kiek laiko jis ir poeziją pradės rašyti.

Ar jaučiatės laimingas?

Taip. Laimingumą patikrinu labai paprastai. Jei ryte nubundu su šypsena, vadinasi, esu laimingas. Buvo čia toks laikotarpis, kai šypsena į lūpas niekaip nešoko. Jei savo krypties nepametu – jaučiuosi laimingas.

Esate rimtų duobių patyręs?
Į Rytus pradėjau gręžtis, matyt, todėl, kad išgyvenau gana sunkią depresiją. Aš tik dabar suprantu, kad taip buvo, nes tada depresiją traktavo kaip poniučių ligą. Supratau, kad arba surasiu pagrindą, arba pasirinksiu gal net savižudybę… Paskui tą lankstą padaręs kai ką išsprendžiau, kai kuriuos klausimus panaikinau kaip kalbos sugalvotus – beprasmius, ir dabarties bėdos manęs jau nepaveikia taip, kaip tada. Žinoma, niekada nesakyk niekada.

Esate jautrus žmogus? Sugaunate kitų vibracijas ar gyvenate savo kiaute?

Sunku pasakyti, neturiu, su kuo palyginti, nes nesu buvęs kito kailyje. O dvasinė praktika nėra atsiribojimas nuo kitų, net priešingai – tai kaip tik atsiskleidimas pasauliui, bet jau su tuo šarvu ar jėgos lauku, kuris neleis tavęs sužeisti. Bet tai nėra bėgimas į dramblio kaulo bokštą ar savo vidinius sodus. Ne ne – tas kelias visai netinkamas. Juo einama  iš išgąsčio. Baimė labiausiai mus teršia.

Ar turite žmogų, kuriam rūpite ir kuris jums rūpi?

Taip, kuo toliau, tuo labiau svarbūs tampa artimieji. Kažkur skaičiau pasakymą: „Ji taip mylėjo savo sūnų, kad net nebijojo jo prarasti.“ Jei ryšys toks stiprus, kad net nebijai prarasti, vadinasi, jau šnekasi sielos.Yra nekūniškas buvimas. Bet ir kūniškas buvimas yra žavus. Žavus, jei tavo vidus neišbalansuotas. Tad šį mielą pašnekesį galėčiau baigti kad ir tokiu paprastučiu ketureiliu:

sutinku, iš esmės koheletas neklysta

betgi būna brėkšmoj išgirsti palei kelią

kokį žvirblį ir tampa jauki mūs menkystė

nedidukė kaip pranašo nosies kuprelė

Ačiū už įdomų pokalbį.

Poetą kalbino  ir fotografavo Elena Tervidytė , „Dialogo“ vyriausioji redaktorė

Sigitas Geda: didis poetas, gyvenimo diletantas

Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.

Taip padarėme ir sutarę kalbėtis apie išskirtinį Lietuvos poetą Sigitą Gedą. Paprastai žodžio kišenėje neieškantis A.Šliogeris šį kartą dažnai „klupo“.

Ar kvepia Nobeliu?

ET: Pradėkime nuo neoficialių kalbų, esą Sigitas Geda yra pasiūlytas Nobelio premijai.

Pats faktas, kad tokia legenda egzistuoja, iškalbingas. Tie, kurie esam bent pirštų galelius įmerkę į aukštąją lietuvių kultūrą (kiek jos telikę!), tie, kurie turim šiokį tokį supratimą apie dabartinę Vakarų poeziją, literatūrą, – mums akivaizdu, kad Sigitas yra aukštesnio rango poetas nei jau šia premija apdovanoti kalbos žmonės, tarkim, Czeslawas Miloszas. Neseniai perskaičiau Cz.Miloszą, ir drąsiai sakau: Sigitas yra bent trimis galvomis už jį aukštesnis, gaivalingesnis ir pranašesnis poetinio žodžio magas. Tai, ką rašo Cz.Miloszas, griežtai vertinant, nebegali vadintis poezija, – tai poetinė publicistika. Arba Wislawa Szymborska – irgi Nobelio premijos laureatė – sentimentali eiliakalė, jeigu ją palyginame su S.Geda. Jokio jos poezijos genialumo, galingo, kaip Sigito, kalbos gyvenimo, kalbos skrydžio jos kūryboje nematau. Vidutinė eiliuojanti dama. Apskritai pastarąjį dešimtmetį Nobelio premija apdovanojami labai neaukšto rango poetai ir mokslininkai.

Sigitas priklauso ne šitai epochai. S.Gedos vieta greta Alberto Camus arba Williamo Faulknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet gerokai jį pranoksta. Po šeštojo dešimtmečio Vakarų kultūroje vyksta tikras dekadansas. Poeziją galutinai išstumia eiliuota publicistika su nemaloniu nereikalingumo prieskoniu.

O kaip Jūs tą lygį nustatote?

Nežinau. Nemėgstu žodžio „mistinis“, bet šitie dalykai yra beveik mistiniai. Pati puikiai supranti, kad nėra tokio kompiuterio, ir gal niekados nebus, kuris, į jį įvedus grafomano tekstą, pasakytų – „grafomanas“, o įvedus Sigito eilėraštį, išmestų verdiktą – „genialus poetas“. Negalima įrodyti, kad Sigitas yra didis poetas. Tokius dalykus reikia paprasčiausiai matyti, kaip tiesą ar grožį. Jei nematai, niekas tau neįrodys ir neparodys. Aklam – tamsa.

Gal prieš 20 metų man buvo kilusi mintis atrinkti ir atskiru leidinuku išleisti 40 geriausių S.Gedos eilėraščių. Pasakiau šią idėją pačiam Sigitui, jis tuoj paklausė: „Kodėl 40?“ Aiškinau, kad ir jis yra parašęs prastų dalykų, o man norėtųsi tik pačių geriausių. Sutiko. Kai būdavo blaivus, su juo būdavo įmanoma susišnekėti.

Kultūros reikaluose nepatyrę žmonės linkę manyti, kad genialūs kūrėjai vien genialius tekstus rašo. Taip nėra. Pažiūrėkim, pavyzdžiui, į J.W.Goethe’ę. Iš 50 ar daugiau jo akademinio leidinio tomų galima būtų atrinkti vienintelę vidutinės apimties knygą, sudarytą vien tik iš šedevrų. Visa kita – šiaip sau, literatūrinės pratybos. Arba didysis Marcelis Proustas – prirašyti 7 stori tomai, o galėtų likti 400 puslapių knyga – visa kita balastas.

Ir Sigitas toks pat. Jis buvo antžmogiško kūrybiškumo, kito tokio žmogaus savo gyvenime nesu sutikęs – tikras kalbos vulkanas. Jis daug prirašė, tad, natūralu, nemažai yra ir šlako. Arba M. Heideggeris, kurį labai gerbiu, laikau savo mokytoju, – iš akademinės rašliavos, sudėstytos į 55 tomus, aukščiausios prabos yra daugiausia 2 tomai. Ir mano paties kūryboje šlako pakankamai. Tai būdinga visiems kuriantiesiems – mirtingojo galios ribotos.

Tačiau pačiuose geriausiuose Sigito eilėraščiuose pasiekta pati poezijos esmė – lietuvių kalba dar niekad nebuvo pražydusi taip prašmatniai ir dosniai.

S.Geda buvo kalbos žmogus, aš irgi, bet tokio santykio su kalba nesu aptikęs ne tik tarp gyvųjų, bet ir tarp jau nebesančių lietuvių poetų. Jis gyveno prie pat bekalbių kalbos šaknų. Kalba jam nebuvo tik literatūrinis ar laboratorinis instrumentas. Kalba, perfrazuojant Heideggerį, išties buvo jo sielos (o gal net ir kūno) namai. Filologai ypač mėgsta samprotauti apie kalbėjimo ar rašymo manierą: šitame tekste žodžiai taip sudėlioti, aname kitaip, žodžiu, kaip tą akimirką užsigeidžia autorius… Trumpiau sakant, jie kalbą įsivaizduoja kaip, tarkim, rašiklį – su juo ir šitaip rašau, ir anaip, taigi rašau kaip man patinka šiandien, o jau rytoj rašysiu kitaip, nesgi esu visiškas kalbos šeiminkas. Tai naivus instrumentiškas santykis su kalba. Sigitas, nežinau nė kaip pasakyti, pats buvo kalbos vulkanas. Kiekvienoje savo knygoje jis visai kitoks – atsiveria vis naujas kalbinis ar egzistencinis klodas – ir sykiu visąlaik tas pats Sigito vulkaniškumas nepaaiškinamas. Net žodis „poetas“ Sigitui netinka, nes jis toks sentimentalizuotas, labiau tinkantis senmergėms ir gimnazistėms… Geda gyveno kalba. Tikroji jo žemė ir tėvynė buvo kalba, ne kas kita. Kalba jam buvo likimas. Tai Sigito unikalumas. Kito tokio žmogaus Lietuvoje nėra. Visiems kitiems kalba – instrumentas. Sigitas buvo kalbos vergas: ne jis valdė kalbą, o kalba – jį.

Kalbos sudraskytas

Gal tai lėmė ir jo gyvenimo dramatiškumą. Juk ne jis valdė charakterį, o charakteris valdė jį.

Be jokios abejonės. Tačiau šiuo požiūriu Sigito gyvenimas niekuo nėra unikalus. Sigitui kalba buvo jo charakteris, jis buvo jos tarnas ir marionetė, ir tam tikra prasme kalba jį sudraskė. Jo privataus gyvenimo nesėkmės kilo iš to paties šaltinio. Jis kaip ir visi didieji menininkai buvo gyvenimo diletantas. Kai kalbos vulkanas tokį žmogų kaip Sigitas išspjauna į normalių žmogelių teritoriją, jis tampa bejėgis, visiškai nesiorientuojantis naudos medžiotojų gyvenime. Sigitą kalba tiek išsunkdavo, tiek jėgų atimdavo, kad jis likdavo kaip skuduras. Nieko nepadarysi, tenka pasakyti, kad privačiame gyvenime jis buvo menkysta. O kaip kitaip? Jei visą energiją pasisavindavo kalba, tai kitkam nieko nelikdavo. Ir Sigitas praktiniame gyvenime buvo visiškas vaikas. Ir visos tos jo nelaimės – su moterimis, su šeima, su dukra – atsirado dėl to, kad kalba jį nuniokojo. Taip yra atsitikę ne vien Sigitui; priminsiu Van Gogh’ą, Baudelaire’ą, Kierkegaard’ą ar jau minėtą Proustą.

Realaus gyvenimo praradimas – tokia talento kaina?

Tokiems žmonėms kaip Sigitas realus gyvenimas yra ne tai, ką mes įsivaizduojame. Aš nesakau, kad genijus – tai gerai, o konvejerio žmogus, anot A.Schopenhauerio, blogai. Ne. Aš visada esu už normalų žmogų – su jais maloniausia ir bendrauti, ir gyventi, ir visuomenei jie savo duoklę atiduoda. Genialumas visų pirma yra prakeikimas ir visų pirma todėl, kad energija atiduodama ne tam vadinamajam kasdieniam gyvenimui. Beveik be išimčių visi didieji kūrėjai paprastame gyvenime yra bejėgiai. Pagal romantikų įtvirtintus standartus tariama taip: jei tapybos, kalbos, muzikos, filosofijos ar politikos įtrauktas kūrėjas kartu geba ir vidutinioko gyvenime orientuotis, tai jau negerai, tai jau kažkas ne taip. Štai apie J.W.Goethe’ę dažnai sakoma: na, žinoma, didis kūrėjas, bet, tik pažiūrėkite, kartu koks banalus miesčionis. Tai tariama kaip priekaištas, o man nuostabu, kad žmogus gali suderinti tokias skirtingas sritis – kasdienio gyvenimo banalybę ir, sykiu, šuolius į užusielius. Tačiau tai labai retas atvejis.

Prisiminkim Bronių Radzevičių. S.Geda ir B.Radzevičius – du didžiausi mūsų kalbos žmonės per pastaruosius 50 metų. Ir abu kalbos sudraskyti. Juk B.Radzevičiaus likimas toks pat baisus, gal net dar baisesnis nei S.Gedos: parašęs romaną, jis nusižudė.

Taigi gyvenimo profesionalų požiūriu Sigitas buvo gyvenimo diletantas. Jis, kaip sakoma, nemokėjo gyventi. Gyvenimas jam buvo kančia, bet tai nereiškia, kad jis nepatyrė laimės. Mano nuomone, tokie žmonės kaip tik ir patiria didžiausią įmanomą laimę, kokią mirtingasis gali patirti. Bet, kaip supranti, ir šitų dalykų niekaip nepamatuosi. Aš tikiu, kad Sigitas buvo laimingas. Bet už tokią laimę reikia daug mokėti. Jo genialumas jį sudraskė.

Dar vienas niuansas – anksčiau ar vėliau žmogus pavargsta, net jei būtų apdovanotas galingu temperamentu ir didžiule energija, kaip Sigitas. Metų daugėja, jėgų mažėja.

Po Atgimimo Sigitas nebeparašė nieko tokio, kas prilygtų geriausiems eilėraščiams, parašytiems sovietiniais metais. Galimas daiktas dėl to, kad priartėjo senatvė.

Lava jau buvo išsiveržus

Bet jis intensyviai dirbo prie sudėtingų vertimų, kurie, regis, jam irgi buvo kūryba.

Na, mano galva, Sigitas nebuvo vertėjas iš pašaukimo; versdavo tik iš reikalo, spaudžiamas kasdienų būtinybių. Kalbų jis mažai mokėjo. Kažkas jam pažodžiui išversdavo A.Dantę iš italų ar Koraną iš arabų, o jis supoetindavo – sutinku, tai irgi kūryba, bet vis tiek vertimas yra antrarūšė kūryba.

Lava iš Sigito kalbos vulkano jau buvo išsiveržusi. O tragiška gyvenimo pabaiga rodo, kad buvo išsekę ir gyvybiniai jo ištekliai. Jis visiškai nebegalėjo savęs kontroliuoti ir pasimetė virtuvės labirintuose.

Man atrodo, kad prie to prisidėjo ir televizija, kuri S.Gedą tiesiog persekiojo. Buvo tiesiog justi kažkoks nesąmoningas noras jį pažeminti, parodyti, kad jis silpnas ir apgailėtinas…

Puikus tavo pastebėjimas – pritariu 100 procentų. Pasakyčiau dar kiečiau – tai buvo noras jį sunaikinti. Kai kas nors užsimena apie televiziją, man norisi rusiškai keiktis, – tai padugnių tribūna. Todėl natūralu, kad šitos padugnės mato tik tai, kuo pačios gyvena. Kitokie žmonės turi būti sunaikinti. Daroma tai kūdikiškai naiviai, gal net manant, kad taip atskleidžiama tiesa… Juk jeigu kalbėsim apie dabartinę Lietuvą, tai sovietų laikais tokio kultūros nuosmukio nebuvo. Man gėda pripažinti, bet, deja, yra taip. Sigitas buvo kaip monumentas, kaip aukštosios kultūros liekana, todėl visa ta smulkmė, visi tie medijų šakalai, o ypač televizija, tie prakeikti „žurnaliūgos“, sekiojo Sigitą rodydami: „Žiūrėkit, koks jis! Jūs manėte, kad tai didis poetas, o jis tik menkas žmogelis, tik pamazgų generolas. Visai toks pat, kaip mes su jumis!“ Puolė kaip maitvanagiai. Natūralu, kad aukšto rango žmogų jie geidžia nužeminti iki savęs, iki telepadugnių lygio. Tai ateina iš amerikonizuotų Vakarų, iš holivudų ir kaliforniškojo stiliaus pornofabrikų. Visuose televiešnamiuose su pasimėgavimu ieškoma išskirtinių žmonių silpnybių. Ir apsidžiaugiama radus – matai, Barbe, jis gi lygiai toks pat kaip ir tu!

Lietuvoje Sigitą Gedą norėta prilyginti zvonkei. Bet čia nieko naujo – visais laikais zvonkė kitame žmoguje ieško tik zvonkės.

Bet juk žmogus yra unikalus ir įdomus ne tuo, kuo jis į kitus panašus, o tuo, kuo išsiskiria.

Žinoma. Visi mes valgom, tuštinamės, poruojamės, bet tai nėra išskirtinio žmogaus esmė. Kalbant apie Sigitą, jo esmė yra ne tai, kas jį daro panašų į abiejų lyčių kekšeles, o tai, kas jį skiria nuo jų. Manau, kad ir jam, ir, be jokios abejonės, mums svarbiausia ta jo sielos vieta, iš kurios ištryško nuostabi poezija, o ne ta, iš kurios veržėsi jo juodi instinktai ar polinkis į girtuokliavimą. Man visai nesvarbu, kad V. van Goghas išprotėjo, – ne čia jo esmė. Arba S.Kierkegaard’as, jo biografiją dabar vis krapšto: vieni teigia, kad jis buvo impotentas, kiti – kad sifiliu užsikrėtęs! Argi tai svarbu?! Svarbiausia, kad tik jis parašė genialųjį „Arba – arba“. Ir Sigitas ne vienas gėrė, ne vienas chaotiškai gyveno, bet tik jis vienas parašė tokių Lietuvai unikalių, nebepakartojamų eilėraščių, gyvensiančių tol, kol bus gyva mūsų gentis ir mūsų kalba. Kaip tik tai yra Sigito Gedos esmė. Antra vertus, galima sakyti, kad Sigitas buvo sveikiausias žmogus, nes tik jis vienas taip skaidriai ir aiškiai matė tą pasaulį, kurio mes nematom, ir mokėjo įspūdingai apie jį papasakoti. Tik jis vienas.

Jo „Septynių vasarų giesmės“ – yra lietuvių poezijos viršūnė.

Ačiū už pokalbį.

Filosofą Arvydą Šliogerį kalbino „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

Zitos Šliogerienės nuotrauka.

Spausdinta „Dialoge“ 2009 m.

Irutė Varzienė: Kančia taurina? Nė velnio!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Sutikusi kalbėtis šiek tiek išsigandau, nes pati dar nesu visko suvokusi ir sau įvardinusi. Bet Jūsų pasiūlyta pokalbio formuluotė – „Ko išmoko gyvenimas ir ką duoda valdžia“ – mane užkabino“, – prisipažįsta Irutė Varzienė, buvusi Biržų „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja, dabar – Biržų rajono merė.

Tačiau ne dėl įspūdingo I.Varzienės karjeros šuolio siekta šio pokalbio. Mirtis – pagrindinė pokalbio tema.

  • Tomas

Elena Tervidytė: Atsiprašau, kad „operuosiu“ be narkozės: kas atsitiko Jūsų vienturčiam sūnui?

Irutė VarzienĖ: Mano vaikas mirė nuo leukemijos – kraujo vėžio. Mes penkerius metus nuožmiai kovojom. Tai buvo tokia beprotiška patirtis. Tiršta visų prasmių. 2004 metų sausio 6 dieną mes sužinojom, kad jam ūmi leukemija. Jis buvo dvyliktokas. Labai gražus, labai protingas, labai gabus. Sakau ne tik kaip mama. Dievulis jam davė ir dribtelėjo. Dalyvavo filologų konkurse, sportavo… Nežinau kodėl, bet mes su vyru jį „žiauriai“ lepinom. Gal jaučiau, kas atsitiks? Nežinau, nenoriu banalybių prišnekėti.

Tomas spėjo įstoti į universitetą ir pusantrų metų studijuoti filosofiją.

Aš visą laiką buvau su savo vaiku. Jis nė vienos nakties nebuvo paliktas vienas. Mes pasikeisdami budėjom. Vilniaus Santariškių ligoninės transplantologijos skyrius – tai kaip kosminis laivas, ten visai kita darbo kultūra, gydytojai, aparatūra. Gavome geriausia, kas mums galėjo nutikti toje situacijoje.

Kai nuvažiuoju į Vilnių, visais skyriaus koridoriais praeinu. Viena gydytoja stebisi: „Kaip jūs galite čia ateiti?“ Mane traukia. Net kvaili detektyvai, kuriuose iš arti rodoma mirtis, dabar traukia.

Ar su Tomu apie mirtį kalbėjote?

Ne. Vienintelį kartą ligos pradžioje jis užsiminė. Tada dar neturėjom kompiuterio ir pradėjom su vyru tartis, kaip jį nupirkti. Tada Tomas ir pasakė: „Neskubėkit, gal nebereiks.“

O kodėl su sūnumi nekalbėjote apie mirtį?

Iš pradžių buvo kaip visų – blaškymasis, guodimas, visokių pavyzdžių pasakojimas. Ir pats netiki, ir matai, kad vaikas netiki, bet kalbi kalbi…

Tomas mirė 23-ejų, bet buvo kur kas brandesnis. Įsivaizduokite: aš jam suleisdavau morfino, kad neskaudėtų, ir jis eidavo į paskaitas. Vieną kartą grįžęs pasakoja: „Kalba dėstytojas apie egzistenciją ir staiga nusijuokęs sako: „Jei jūs sirgtumėte kokia nepagydoma liga, geriau suprastumėte ir prasmę, ir beprasmybę, bet čia nesėdėtumėte – jums beprasmiška būtų manęs klausyti.“ O aš sėdžiu ir klausau.“

Kaip Tomą keitė tie ligos metai?

Patirta kosminė tuštuma ir totali vienatvė, – taip pasakysiu. Man atrodo, kad jis saugojo mus, mes saugojom jį. Nežinau, gal kitam reikia to kalbėjimo apie mirtį kaip terapijos. Mes kalbėjom apie viską – politiką, literatūrą, filosofiją – tik ne mirtį.

Kodėl? Juk mirtis yra tas darbas, kurį kiekvienas turėsime atlikti. Kodėl net artimiausi žmonės, kai vienas arba abu žino, kad ji jau čia pat, apie tai nepasikalba?

Tik viena galiu pasakyti vienareikšmiškai – niekada nėra absoliutaus ir galutinio žinojimo, kad mirtis jau neišvengiama. Neprisileidi to suvokimo. Ir Tomas nesuprato, kai buvo paskutinioji.

Veikia labai stiprus saviapgaulės mechanizmas?

Taip. Pasąmonėje atsiranda tas mirties fonas, gal jis paskui ir padeda neišprotėti, bet galutinio žinojimo nėra.

Gydytojas sako: „Man labai gaila, bet jūsų vaikas miršta.“ O mano pirma mintis: „Nesąmonė.“ Nors Tomas jau savaitę gulėjo reanimacijoje. Viskas susipina, persidengia, bet žinojimo, kad tikrai mirs – vis tiek nėra.

Jūsų emocijos buvo tiek stiprios, kad totaliai blokavo suvokimą realybės, kuri griuvo ant jūsų nepaneigiamais faktais.

Net dabar – gal tai jau koks „šizas“ – bet net dabar atrodo, kad aš sąmoningai atidėlioju atsisveikinimą su Tomu, nes regisi – kol tu nesusitaikai, tavo vaikas dar yra čia, tik kažkokiam kitam būvy. Gal tai mazochizmas?

Bet Tomui labai negerai, kad jūs jo nepaleidžiate.

Žinau. Bet dar negaliu su tuo susitvarkyti.

Gerai. Žengiam dar vieną žingsnį. Emocijos blokuoja supratimą, kad sūnus mirs, tačiau tai įvyksta. Pajaučiate – šąla jūsų vienatinio sūnaus kūnas, – ir kas tada?

Tada aš galvoju apie laidotuves. Visi per amžius susiklostę žiaurūs laidojimo ritualai yra gerai, nes tu tiesiog vaikštai kaip somnambulas, tu mechaniškai viską darai. Ir vėl nėra suvokimo, kas įvyko, nes susikoncentruoji į laidojimo reikalus.

• Gyvenimas po mirties

Žiūrėkim toliau. Praėjo laidotuvių šurmulys. Atėjo sunkiausias momentas. Kas tada jus išlaikė?

Nežinau. Turbūt prigimtis. Praėjo treji su puse metų nuo Tomo mirties, tai dabar jau galiu pasakyti: jaučiau, kad numiriau kartu su juo. Tai ne metafora. Toks emocinis pojūtis. Tad po tos mirties kuriasi naujas gyvenimas su visai kitokia emocine sankloda.

Nuo ko pradeda kurtis naujas gyvenimas? Nuo minčių? Emocijų? Sakote: „…numiriau kartu su juo“, – bet gal yra šiek tiek kitaip – emocijos nemiršta, būtent jos lieka, ypač tos žeidžiančios…

Taip, iš tikrųjų tu tarsi susidvejini. Vienoks esi su savo praeitim – ir gink, Dieve, kad jos niekas neliestų, – ir visai kitoks eini į žmones. Vėliau ir šiek tiek vyresnį sūnų praradusi mokytoja man pasakė: „Tau, Irute, buvo gerai – tu kažkaip taip paprastai išgyvenai Tomo mirtį.“ Aš buvau šokiruota. Antra vertus, taip žmonėms gali atrodyti, nes aš stengiuosi neprimesti kitam savo rūpesčių. Ir tai ne vaidyba, taip natūraliai išeina, kad žmonėse, darbe esi visai kitokia nei namie. Gal tas susidvejinimas man padėjo išlikti.

Vadinasi, išeidama iš privačios teritorijos į viešumą jūs užrakinate savo emocijas į kažkokią sandarią skrynią…

Aš jaučiausi kaip povandeninis laivas, pakrautas branduolinių raketų. Tas laivas plaukia iš įtampos net pajuodęs, bet plaukia ramiai ir atsargiai. Pagalvodavau, kad pamiršau, kaip normaliai kvėpuoti. Kvėpuoji vos vos, nes, atrodo, jei atsidusi, bus blogai.

Ir dabar jūs manote, kad kitokio kelio sau pagelbėti nėra – tik natūralus kentėjimas?

Aš netikiu dirbtiniais pagalbos būdais. Nepamanykite, kad per gerai apie save galvoju, tačiau manau, jog sau padėti galiu tik pati.

Esu labai socialus žmogus. Kiek iš savęs norėjau kankinę padaryti – nieko neišėjo. Čia mamytės genai – vaižgantiška natūra: atvira, barstanti, besibarstanti, daug veiklų turinti. Man labai reikia „žmogienos“. Bendravimas – mano stichija. Tačiau greta egzistuoja ir kito saugojimas.

Ir dirbdama mokytoja kartais norėdavau būti dramatiškesnė – mano kolegės lituanistės taip mokėdavo, o man neišeidavo, ir tiek.

Prisiskaitę filosofijų mes kalbėdavom: kančia taurina. Po Tomo mirties aš galiu drąsiai pasakyti: nė velnio ji netaurina. Kančia į tokią šalikelę tave nuspiria! Aš kokį pusmetį negalėjau net skaityti, nors esu knygų rijikė.

Visai neprisileidote žmonių?

Dažnai kalbėdavausi su savo bičiule dailės mokytoja.

Man labai norėdavosi kalbėti apie savo vaiką, o visi bijodavo. Buvo net fizinis noras tarti jo vardą. O žmonės sutrikdavo, ir aš juos suprantu.

Tai rodo, kad ir aplinkiniai, net kai mirtis pasiima žmogų, yra linkę apsimesti, kad to neatsitiko. Aplinkinių baimė su jumis kalbėtis apie sūnaus mirtį sako: bendraukim taip, lyg jūs netapote mama, palaidojusia savo vaiką.

Aš manau, kad šiuo atveju bendravimo sąlygas diktuoja ta, kuri palaidojo savo vaiką. Ką žmogus rodo, tą kiti ir mato.  Informaciją apie mus skleidžia viskas – laikysena, žodžiai, veido išraiška… Aš tos informacijos neskleidžiau.

Papasakosiu tokį įvykį. Buvo 2006-ųjų gegužė. Mes jau džiaugėmės, kad leukemija sustabdyta, kad Tomo sveikata gerėja, ir staiga – gydytojo skambutis, kad viskas atsinaujino. Tokia užmušanti žinia, o man, kaip pavaduotojai, reikia mokykloje vesti eilinį renginį „Drąsinkime ateitį“. Dalyvavo kariškis iš Karo akademijos – aš jį klausinėju, pokštauju ir tarsi matau save iš šalies. Tikrai šizofreniška būsena. Paskui viena kolegė pavadino tai makabrišku reginiu. Ji žinojo, kad aš vedu renginį tik ką sužinojusi, jog mano vaiką vėl puola vėžys.

Viskas susiję. Kai Jūs su aplinkiniais elgiatės taip, lyg nebūtumėte mama, palaidojusi savo vaiką, aplinkiniai  sutrinka: viena vertus, jie žino žiaurų faktą, antra vertus, iš jūsų elgsenos negauna tą faktą patvirtinančios informacijos. Gal todėl nemokam paguosti, kai kitam sunkiausia, slogiausia, ir nesileidžiam būti patys paguosti, net kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom?

Sudėtinga atsakyti. Nelaikyčiau savęs Pirčiupių motina. Keletui žmonių esu parodžiusi visą savo kančią. Tie iš vidaus einantys virpesiai yra tokie ekskliuzyviniai. Negali visiems rodyti, kad tu esi vėžininko mama. Mane ypač nervindavo tas įdėmus pašalinių žiūrėjimas. O kadangi Biržuose buvau gana  žinomas asmuo, to buvo ir tai trikdė.

Antra vertus, nesakyčiau, kad tos užuojautos man visai nereikėjo.

Ar manote, kad likimas mums atsiunčia tai, ko nusipelnom?

Manau, kad viskas, kas man buvo duota, buvo „arba – arba“. Labai koncentruota, stipru, intensyvu. Mums net šuns numarinimas kažkoks sunkus buvo.

Aš turėjau fantastiškus tėvus. Nežiūrint kaimo nepriteklių, turėjau viską, ko reikėjo. Man tikrai sekėsi. Gal iki Tomo ligos viskas per gerai buvo? Juk ir vaikas man buvo kaip stebuklas. Jis augo kartu su mano mokiniais. Ir tokiais dvasiniais saitai mudu buvom susiję… Jis mane palaikė net sirgdamas.

Taigi aš nemanau, kad čia buvo kokia bausmė ar egzistencinis prakeiksmas.

Ar tikite, kad mus užklupusi bėda gali būti mūsų apsaugojimas nuo kažko dar baisesnio?

Aš bandžiau tuo save guosti, bet nieko neišėjo.

• Iš mokyklos – į politiką

Gerai, užbaikime šitą siunkiasvorę pokalbio dalį ir ženkime į politikos „rojų“.

Ar būtent tragiški išgyvenimai paskatino jus iš mokyklos, iš mokytojystės pereiti į politiką?

Tą apsisprendimą lėmė aiškus suvokimas: pabaikite mane sunaikinti.

Netgi taip?

Taip. Tačiau tai buvo ne emocinis, o racionalus apsisprendimas po ilgų diskusijų su vyru. Reikėjo už kažko kabintis, kad neišprotėčiau. Prasidėjo visiška jausmų anemija… Praradau aistrą gyventi.

Iš tikrųjų buvau apsigimusi mokytoja. Labai mylėjau mokinius, o po sūnaus mirties man iš viso kiekvienas vaikas tapo aukso vertės. Bet nelaimė nudrenavo visas emocijas.

Išoriškai viskas lyg ir buvo taip pat – su vaikais žaidžiam, repetuojam, – bet manęs ten nebebuvo. Nemoku būti šalia. Mano charakteris lemia būti epicentre. Aš esu aistringa šios žemės gyventoja su visom šekspyriškom emocijom.

Todėl kandidatuoti į meres apsisprendžiau sąmoningai. Ir vėlgi – nereikia mistifikuoti: jeigu nebūtų buvę preliudijos (dvi kadencijas buvau rajono taryboje), nebūčiau pasiryžusi.

Tiesa, praleidau vieną svarbų momentą – aš labai norėjau tapti savo „Atžalyno“ mokyklos direktore. Kai išėjo į pensiją buvusi direktorė, dalyvavau konkurse, bet iš testo surinkau mažai balų – ir direktoriumi tapo kitas žmogus.

Mane buvo užknisęs tas „pavaduotojavimas“ – 20 metų kito šešėlyje. Tarsi už nieką neatsakai, tik pavaduoji. Jautiesi kažkoks pakaitalas. Nors buvau daugelio procesų varikliukas, viena iš lyderių.

Ir atėjus naujam direktoriui stengiausi, bet supratau, kad jis turi savo viziją, ir mokykla pamažu į tą pusę eina. Nesakau, kad tai blogai, – tiesiog kitaip.

Apsakykite saldžiausią savo, kaip mokytojos, akimirką. Kai profesionalo širdim nuteka medus ir atperka visus nervus, vargus.

Kai šneki į temą ar ne į temą ir pajunti, kad sakai kažką labai reikšminga – ne protu sugalvota. Tarsi kažkas per tave kalbėtų. Ir tas kalbėjimas rezonuoja su klausančiaisiais. Dieve, jei yra tas egzistencinis išgyvenimas, tai jis būtent tokiomis akimirkomis reiškiasi.

Po to jautiesi kaip akmenis krovęs, bet… Iš tiesų aš esu kalbos tarnas. Man auditorija yra būtina. Per dalijimąsi patiriu išsipildymą.

Kai buvę mokiniai man prisipažįsta, kad laikosi kažkokio mano „priesako“, aš dažniausiai neatsimenu, kad jį sakiau. Bet jiems įsirėžė. Matyt, tai buvo tomis atsivėrimo akimirkomis. Aš visada buvau 100 procentų sąžininga su jais.

Iš mokyklos išėjau todėl, kad man pasidarė nebeįdomu. Niekada nebus geras tas mokytojas, kuriam neįdomu. Tiesiog nekenčiu pasakymo: „Tiek metų atidaviau mokyklai…“ Kodėl atidavei? Ar tau pačiam nebuvo įdomu?

Vaikai turi jausti, kad tai, apie ką kalbi, tau svarbu. Sąžininga mokytojo laikysena yra labai svarbi.

Tai toks ryškiausias mano mokytojystės saldumas. Prie jo prisijungtų ir suvokimas, kad yra buvusių mokinių, kurie gyvena laikydamiesi tokių pat vertybių kaip tu – tai lyg tam tikra tąsa.

Man, pavyzdžiui, svarbu palaikyti silpnesnį žmogų, konkrečiai jam pagelbėti. Sąmoningai nepaskyriau jokių specialių merės priėmimo valandų – gali žmonės ateiti, kada jiems patogu. Iš pradžių ėjo labai daug, dabar mažiau, nes pamatė, kad nepamanipuliuos, į netikras problemas neįtrauks.

Bet aš dar negaliu atsakyti į jūsų klausimą, ką duoda valdžia. Aš nejaučiu savo posto ribų ir svorio. Aš tiesiog dirbu darbą. Dabar ir čia galėčiau pasakyti net aiškiau: aš ne gyvenu – aš dirbu. Darbuose randu užuovėją pati nuo savęs.

Toliau apgaudinėjate save?

Taip, ir toliau emocijas laikau užkonservuotas. Bet gal per šituos darbus aš išgysiu? Nes nemiga baigėsi, košmarai baigėsi.  Brutalus fizinis nuovargis mane išjungia, ir tai gerai.

 

Gyvenimas mus dažnai įmeta į keblias situacijas, bet mes net jas sugebame praeiti nesąmoningai, autopilotu.

Taip.

Ar yra pojūtis, kad po visų slogių išgyvenimų Jūs daugiau suprantate?

Banalybės lenda į galvą. Bet dabar labai aiškiai galiu identifikuoti, kur tikra, kur ne. Atrodo, anksčiau mane dar galima buvo apgauti. Dabar kartais klausau kalbų – ir taip aišku, kas už jų. Jautimas – tavęs negali apgauti – stiprina, suteikia laisvės, jėgos, net pranašumo.

Yra optimistai iki nevilties ir optimistai po nevilties. Ar galėtumėte pasakyti, kad išlikote optimiste ir po savo gyvenimo perkirtimo?

Ne. Kol kas esu niekas. Atrodo, kad gyvena kažkas kitas, o aš tik iš šono stebiu.

Tiesa, vieną kartą jau buvau įsijautus į merės vaidmenį… Lekia pro šoną mašina ir aptaško purvais nuo galvos iki kojų. Įsidėmiu numerį. Pyktis verda milžiniškas: paskambinsiu komisarui, – galvoju. Atėjusi į darbą ilgai klausinėjau savęs, ar skambinčiau, jei nebūčiau merė. Po ilgų debatų su savim nusprendžiau – neskambinčiau. Ir neskambinau.

…Kadangi gyvenime man nieko nebereikia ir niekas nieko iš manęs atimti jau nebegali, – tai ką man reiškia valdžia? Materija man neįdomi. Keliauti nenoriu. Todėl jaučiuosi visai laisva. Gal kažkiek turiu tuštybės ar didybės, – mat manau, kad praėjusi savo pragarus būsiu kitokia toje valdžioje. Bet tuo pačiu suprantu, kad biurokratija mane irgi valgys.

Tačiau man ėjimas į merės postą vis tiek švarus. Taip, aš gelbėjau save, bet ne tik.

Tikite, kad politikos girnos jūsų nesumals?

Mane gali sumalti buitine prasme ar per kokį nors  neapsižiūrėjimą. Gali nuversti, nuimti. Tačiau žmogiškąja prasme – tikrai nesumals.

 

Spausdinta 2011 m. „Dialoge“