1998 m., Gruzdžiai. Mokytoja Laima Abraitytė ir Laimos Tupikienės anūkę Laimutę apkabinusi
Meilė Lukšienė.
Už nuotraukos slypinti istorija
Gruzdžių mokykla (Šiaulių r.) su „Dialogo“redakcija 1998 m. organizavo švietimo reformatorės Laimos Tupikienės paminėjimą.
L.Tupikienė ir tarybiniais laikais buvo garsi lituanistė, tad natūralu, kad prasidėjus didžiajam Sąjūdžiui ji drauge su Meile Lukšiene įsitraukė į Lietuvos švietimo esminę pertvarką. Tai nebuvo vien dokumentų kūrimo metas, kaip pasakojama išleistose švietimo istorijose,- tai buvo ir arši nuomonių kova tarp buvusių kolegų, buvusių bendražygių. Vienos tokios žodinės kovos metu (per posėdį) neatlaikė Laimos Tupikienės širdis.
Pasijutom kaip , anot mokytojos Laimos Abraitytės, Grainio liepą nukirtus.
Taigi 1998-ieji, daktarei M.Lukšienei jau 85-eri, bet paminėjimo organizatoriai, žinoma, nori, kad ji dalyvautų . Aš labai atsargiai Daktarę pakalbinu, bet labiau atlikdama pažadą mokytojams, nei tikėdamasi ją suagituoti – kelias tolimas, kelios valandos mašinoje ir jaunesniam kūnui nelengvos. Viską išklausiusi Daktarė iš karto sutinka ir kai aš net bandau užgesinti jos pasiryžimą ji nepasiduoda. Taip, priėmusi sprendimą ji naujai jį retai pervarstydavo.
Tad tvirtai sukomplektuotas ekipažas: M. Lukšienė, L.Abraitytė, „Dialogo“ žurnalistė ir aš – ankstų rytą išvažiavome link Gruzdžių.
Diena buvo graži. Pora valandų pavažiavus Daktarė paprašė sustoti, kad pajustume žemę po kojomis.
Tik vėliau supratau, koks prasmingas buvo tas Jos pasakymas, o tuo metu galvojau, kad nuo greito važiavimo truputį pradeda suktis planetos ir reikia išlipti iš tos „konservų dėžutės“. Juolab, kai ji maža, nestabili, prastai vėdinasi…
L.Tupikienės paminėjimas Gruzdžiuose praėjo sklandžiai. Buvo ir sakrali akimirka: visa salė atsistojo. Neprašyta. Tiesiog kelias dešimtis žmonių vienu metu iš vietų pakėlė pagarbos ir bendrystės pajauta.
Po oficialiosios dalies buvo ir neoficialioji. Pedagogai laukė visų vaišėmės nukrautais stalais ir noru neformaliai pabendrauti. Mums, vilnietėms, buvo numatę nakvynę. Lyg su tokiomis mintimis ir sėdome prie vaišių stalo. Bet neužilgo Daktarė labai delikačiai pasakė, kad ji labiau norėtų šiandien grįžti namo.
Einant į mašiną pamačiau Jos kojas – taip sutinę, kad lipa iš batelių. Bet įkalbėti, kad sėstųsi ant galinės sėdynės ir ištiestų sutinusias kojas – nepavyko. Ir grįžtant ji tiesi kaip žvakė sėdėjo priekyje, šalia vairuotojos. „Man patinka matyti kelią“,- sakė.
Sutemo. Kažkur pusiaukelėje nusprendėm kojas pamankštinti, gal ir kokios arbatos išgerti. Užmačius tokią užeigą, užsukau. Daktarę iš mašinos beveik ištraukėme, abi su mokytoja Abraityte už parankių suėmę beveik nešame ją į tą „knaipę“. Ir tik žiūrim po kojom, kad už ko nors neužkliūtume ir visos trys neišsitiestume kaip ilgos. O Daktarė guviu balsu mums sako : „Pažiūrėkit, koks dangus !“
Taip tądien ir buvo sujungtas dangus su žeme.
Ryte pastatė ant žemės ,vakare nukreipė žvilgsnius į dangų. Tokia Ji buvo. Ir liko.
:) Suburtos į ansamblį „Pašvaistė“ tapome kviečiamos į kitų rajono mokyklų, kolūkių šventes.
