Dabar tiek daug turistinių firmų organizuoja keliones į Turkiją, ir tūkstančiai lietuvių ten skrenda, tad viešoje erdvėje susidaro įspūdis, jog nieko kito Turkijoje, išskyrus nebrangius kurortus, gerą maistą, paslaugų aptarnavimą, ir nėra.
Lengva suklysti.
Cappadocia. Nuostabus kraštas ypač mėgstantiems ne būriais lėkti nuo vieno gidų numatyto objekto prie kito, o ramiai vaikščioti kalvom kalvelėm ir gėrėtis tuo, ką atrandi, pamatai, pajauti.
Žmonės uolose rengė sau būstus, juose gyveno. Žiūrėdamas į kalnus tų urvelių matai dešimtis. Lyg kregždžių lizdai, tik ne įšorėje, o viduje.
Dar keletas buvusių miestų išlikę po žeme. Mes lankėmės viename(Derinkuyu), kur tilpdavo 30 tūkst. žmonių. Kokie 5 aukštai po žeme. Net vyno darykla ten buvo įrengta.
Cappadocijoje daug senų, įdomių miestelių (Goreme, Nevsehir, Uchisar, Urgup), kuriuose nesunku rasti viešbutį. Ne sezono metu jie nebrangūs, sezono – nepigūs. Kainos šitam regione viskam gerokai didesnės.
Cappadocia regionas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Fotografuota iš oro baliono.
Kai akys jau negebėjo stebėtis kalnų ir uolų grožiu, automobiliu patraukėme žemyn į Ihlara. Tai nuostabiųjų slėnių pasaulis.
Iš aplankytų Turkijos miestų, žinoma, išskirsiu Koniją. Ji Anatolijos regione, kuris vadinamas tradiciškiausiu, radikaliausiu. Mums ryškiausias skirtumas buvo anglų kalbos mokėjimas. Jei Cappadocijoje gali susikalbėti angliškai, tai Konijoje net viešbučio budėtojai angliškai nei bū, nei me. Gerai, kad google vertėjas verčia į turkų kalbą.
Bet žmonės čia labai paslaugūs. Paklausus, kaip nueiti vienur ar kitur, paaiškinti negali, tad palydi iki reikiamos vietos.
Šios būsimos pradinių klasių mokytojos mane daugiau nei kilometrą vedė iki Atatiurko – Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas ( 1923–1938 m.)- paminklo.
Alaedino mečetėje (XII–XIII a.) buvau visai viena.
Mevlanos mauzoliejus man pasirodė perdaug „suturistintas“. Nelengva susikaupti net prie garsiojo Rumi – poetas, sufijus, filosofas – sarkofago.
Iš tikrųjų į Koniją važiavau norėdama pamatyti tikrų dervišų šokių. Deja, nepasisekė – jie pasirodo tik šeštadieniais. O mūsų lėktuvo bilietai neleido savaitgalio laukti.
Keliaujant Turkijoje karts nuo karto nustebindavo keisti senovės ir dabarties deriniai. Tarkim, senos drožinėtos medinės kokios nors istorinio pastato durys ir į jas „įsegta“ pigi spyna. Na ir stipriausias apstulbimas mane ištiko Melvados muziejuje. Senas, paauksuotais rėmais paveikslas pritvirtintas ant šiuolaikiškų surudijusių vinių.
Darau išvadą, kad dabartiniai Turkijos gyventojai nelabai supranta praeities turtų vertę. O gal jie kažkaip kitaip mato?
Xxx
Kaip ir visi fotografai kelionėse „medžioju“ žmones. Veidai – ta nedidelė mūsų kūno dalis – iškalbingiausia. Gal todėl, kad joje „įrengti“ visų pojūčių lokatoriai: rega,uoslė, klausa,skonio receptoriai …
Tad štai keletas iš Turkijos parsivežtų veidų..