„Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi! Gal ją atėmė nuo jos motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: žmonėse jau nebebuvo jai vietos, gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi… “
Jonas Biliūnas, Kliudžiau
„O už stiklo, lyg vynas palietas,
dar viena tyliai gęsta diena.
Ir tirštėja dangaus violetas.
Ir peizažas, kaip „Dors’ų“ daina,
kaip „The end“ – nusižudymas lėtas.“
Aidas Marčėnas
Netoli Palangos, atokiau Klaipėdos kelio laukuose stovi šis vienas vienužis. Seniai nudžiuvęs. Kiekvienais metais su juo pasisveikinu. Man kažkaip labai svarbu, kad jis yra ir ilgai būtų.
Marką Šagalą „atradau“ gana vėlai. Bet man su juo labai pasisekė – Milane pataikiau į grandiozinę, fundamentalią šiam kūrėjui skirtą parodą. M. Šagalo darbai (originalai) ir paties autoriaus pristatymas ir nuotraukomis, ir video, ir audio sužavėjo, pribloškė, abstulbino.
Eidama iš salė į salę ir vėl grįždama prie labiausiai patikusių paveikslų nejučia pagalvojau, kad smagu būtų jo gimtajame mieste Vitebske apsilankyti. Pagalvojau ir pamiršau, o štai šiemet tokia proga tiesiai į glėbį nukrito.
xxx
Marko Šagalo tėvų namas Vitebske per stebuklą išliko nesubombarduotas. (Per karą 97 proc.Vitebsko buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.) Sovietams nerūpėjo Šagalas. Namas – muziejus buvo įkurtas tik 1997 m. Jo darbuotojos sakė, kad daiktus, kurie eksponuojami, padovanojusios Šagalo seserys.
Vitebskas apie M.Šagalą man nepasakė nieko naujo (Baltarusijoje nėra nei vieno originalaus Šagalo darbo), bet nesigailiu važiavus. Namai yra namai, net ir „perkurti“.
Neblogas filmas apie M.Šagalą ir garsiojo Kvadrato autorių K. Malevičių.
Mama bėgioja paskui vaiką, kai tas dar visai mažiukas kur nors netvirtai pėduoja, paskui vaikas bėga paskui mamą,- jos jam reikia, kaip saugumo garanto… Metams bėgant, jei viskas gerai, bėgiojimas iš paskos liaujasi :)
Profesorius Donatas Sauka turėjo išraiškingą profilį, kalbančias rankas, išlavintą atmintį ir intelektą, prilygstantį atominei elektrinei.
Universitete ir mums, žurnalistams, Jis dėstė tautosaką. Prisimenu, kaip vienam kursiokui per įskaitą pasakius, kad puikus tautosakos pavyzdys yra daina „suk suk ratelį, suk į vieną pusę“, dėstytojas pašoko kone iki lubų ir, regis, gana ilgai ten kabojo, o nusileidęs paprašė ateiti dar kartą „be ratelio“.
Kairėje – profesorius Jonas Kazlauskas. Iki šiol neaišku, ar tragiškai žuvęs, ar KGB nužudytas.
Profesorius D.Sauka visaip bendradarbiavo su „Dialogu“. Gal labiausiai dėl kone visą gyvenimą trūkusios draugystė su Meile Lukšiene , gal iš pagarbos Mokytojo profesijai.
Čia Jis, dr.Meilė Lukšienė, Elena Tervidytė, Lizeta Lozuraitytė per „Dialogo“ knygos ASMENYBĖS pristatymą 2003 m. Profesorius užsukdavo į Antakalnyje įsikūrusią „Dialogo“ redakciją ir šiaip kokios nors idėjos išsakyti. Bet nusėdėdavo neilgai. Tik išeidavo paskutiniais metais vis lėčiau , ir laiptais leisdavosi vis atsargiau. Visada išlydėdavau ir žiūrėdavau iki išeis pro laukujas duris. Ir mano atmintis niekaip nenorėjo užleisti vietos šitam vaizdui – ji tebesaugojo greitai einantį, kone bėgantį, staigius judesius darantį Donatą Sauką.
Profesorius D.Sauka savo iniciatyva parašė „Dialogui“ net ne straipsnį, o ištisą studiją (spausdinome per kelis numerius) apie mokytoją lituanistą Stepą Eitminavičių. Mano žiniomis, tai vienintelis Lietuvoje tokio lygio darbas apie mokytoją.
Čia prof. D.Sauka ir jo herojus S.Eitminavičius „Dialogo“ redakcijoje.
D.Sauka kalbėdavo, diskutuodavo aistringai. Klausimus keldavo iš esmės. Nesu girdėjusi jo kalbant kad tik pakalbėtų .O tų pasitarimų juk būdavo labai visokių. Kartais tepasakydavo kelias frazes ir nutildavo, nors susirinkusieji tarsi dar laukdavo daugiau.
Nebuvo prisitaikantis.
Čia Donatas Sauka 1993 m. – perskaitęs paskutinę viešą paskaitą Vilniaus Universitete ir gavęs dovanų studentišką kepuraitę.
Dėkinga likimui, kad suteikė galimybę šiek tiek pažinti tokį žmogų – vulkaną.
Bėk, vaike, bėk nuo geriančių, tinginčių, durnių voliojančių. Gyvenimą vėjais leidžiančių. Jei ne realiai, tai bent mintyse – bėk, ir šviesa priglaus tave.
Senos iškarpos senam aplanke aktyvina atmintį – tokį šūkį galima būtų pasiūlyti formacininkams, reklamuojantiems visokius Bilobil.
Taigi 1972-ieji. Mūsų, Vilniaus universiteto žurnalistų kursas, surengia įspūdingą Mediumą (studijų pusiakelė).
Rūbus pasiskolinam iš Dramos teatro, išsinuomojam arklį su vežimu, iš dėstytojų portretų padarom transparantus, susiburiam į kapelą ir… Ir grojanti, šokanti, dainuojanti eisena nuo universiteto Berželio (Filologų) kiemelio senamiesčio gatvelėmis atvingiuoja, atšurmuliuoja į Skargos (dabar šv.Jonų) kiemą. Čia mūs laukia žiūrovų minia ir bačkutės su vynu. Ant vienos bačkutės užlaipiname patį Universiteto rektorių prof. Joną Kubilių, ir jis rėžia smagią sveikinimo kalbą. Paskui tiesiai iš bačkutės visi geriam šaltą vyną („žalias vynas ne vanduo, o studentas ne piemuo“).
Mūsų kurso kuratorius, nūnai garsus rašytojas Laimonas Tapinas (dar garsesnio rašytojo – Andriaus Tapino – tėvas) , neseniai palikęs „Švyturio“ žurnalo redakciją ir šiaip turintis šimtus talentingų draugų, sukviečia į mūsų Mediumą pačius geriausius Vilniaus geriausius fotografus : Vytą Luckų, Marių Baranauską, Algimantą Brazaitį.
Jie padaro tokių nuotaikingų nuotraukų, kad prieš jas neatsilaiko ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos bei socialistinių šalių žiniaskaida (Pvz., man kažkas atnešė vengrišką žurnalą su mūsų nuotraukomis).
Kai fotografo A.Brazaičio darytas nuotraukas išplatina TASS – pagrindinė TSRS informacinė agentūra – epistoliariniu žanru lyg kokiu drugiu suserga visa Užkaukazė.
Atsimenu, po savaitės paskaitų nelankymo (aišku, su pateisinama priežastimi) kažkuriam universiteto kiemelyje pamatau mūsų katedros vedėją Stasį Makauską. Jis greitai prieina, piktokai sako :„Tervidyte, tuoj pat eik į katedrą ir pasiimk savo makulatūrą“ ,- ir dar greičiau nueina, o aš lieku išsižiojus stovėti. Kokia makulatūrą?! – galvoju,- gal Vedėjas kažką sumaišė.
Nesumaišė. Katedros laborantė Irutė irgi nelabai maloniai mane sutiko. „Čia viskas tau“, – mostelėjo ranka į kampe pastatytą didelę kartoninę dėžę kaupiną kažkokių laiškų.
Nieko nesuprantu. Pritūpus žiūriu – ant vokų tikrai mano pavardė ir universiteto adresas.
Parsitysiau laiškus bendrabutin, ir visos kambariokės sukrito jų skaityti. Juokėmės iki išnaktų, visų neperskaitėm, nes jų turinys buvo labai panašus: „в газете увидел ваше фото и очень хощу познокомиться“ (laikraštyje pamačiau jūsų nuotrauką ir labai noriu susipažinti).
Daugiausiai korespondencijos buvo iš Uzbekijos ir Gruzijos. Visi vaikinai rašė, kad irgi studijuoja universitete. Taip, jų intelektas tiesiog per kraštus tryško!
Kelios citatos iš tų keistų laiškų, tapo smagiu mūsų kurso folklioru. Aš pati iki šiol tam tikrose situacijose su skanumu kartoju dvi dieviškas. Viena labai tinka intelektualiems: „Люблю органную музыку особенно Амстронга“ (Mėgstu vargonų muziką, ypač Amstrongą). Antra labai tinka greitiems : „Пришлю вагон апельсинов и наша дружба будет сама собои“ (Atsiųsiu vagoną apelsinų, ir mūsų draugystė prasidės savaime).
Labai jau norisi saulės, daugiau šviesos… Bet ir apniauktas Vilnius gražus. Mylimas. Saugantis mūsų istorijas. Primenantis susitikimų ir išsiskyrimų vietas. Daugiasluoksnis visokiom prasmėm.
Labai širdį spaudė alkanų arklių vaizdas Capadokijoje. Aptvare be jokios žolės laikomi vargšai visus medžius iš alkio apgraužę. Atidavėm, ką turėjom …