Kodėl mus labiausiai įžeidžia, įskaudina patys artimiausi žmonės? Todėl, kad su jais esame susisaistę pačiomis stipriausiomis emocijomis. Todėl, kad nesąmoningai (gal kai kas kai kada ir sąmoningai) manome žiną, kaip jie turi elgtis, gyventi, gal net kalbėti. Juk supykstam tada, kai mums pasako tai, ko nenorėjome girdėti, kitaip tariant, nepasako to, ką norėjome girdėti. “Sugavę” šį negudrų mechanizmą, mes jau turime šansą suvokti ir pasakyti sau: taip, manyje sėdi tuzinas išankstinių nuostatų. Tai tuzinas pačių pavojingiausių fugasinių bombų, kurias vos palietus sprogsta visas vidinis pasaulis. Tada ilgai ir skaudžiai rankiojamės nuolaužas.

Nuolat kartojam ir kartojam tą patį sizifišką ratą: pasakė/padarė – įsižeidžiau/įsiskaudinau/subyrėjau – susirinkau. Ar galiu iš to rato išsiveržti? Ar galiu nebūti atvira klaviatūra, kuria kiekvienas gali groti, ką tik panorėjęs? Eina kas pro šalį, paspaudžia baltą klavišą – aš šypsausi; paspaudžia juodą – aš kankinuosi. Per dieną tiek grojančių ir tokias įvairias melodijas, kad tai suvokus, net baugu pasidaro – ar aš pati dar galiu kokią nors švaresnę melodiją savo jausmų klaviatūra išgauti, ar ji jau visiškai išderinta?

ET, spausdinta 2004

Ar tu jau darei TAI ?- klausia manęs Ivolikas.

Nea.
Ir aš ne… Gal pabandom?
Pabandom.
Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas.
Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių kalnelio leidžiasi raudona it burokas vasaros saulė.
Tai aš jau eisiu,- nežinau po kiek laiko taria Ivolikas.
Gerai, eik. Ir nepamiršk dobiliukų.

Jis pasiima skepetą su triušiams prirautais dobilais ir tolsta. Paskui tekinom grįžta, išpeša namažą saują ir prideda prie manųjų. Tada jau šauna kaip kulka ir net neapsidairo bėgdamas per vieškelį.
xxx

Šis prietykis nebuvo toks nekaltas. Jis mus – vandeniu neišskiriamus draugus – atitolino.
Ir subrendę niekada neprisiminėm ir nepasijuokėm iš to – regis, antraklasių – eksperimento. Iš naivaus Ivoliko manymo, kad vaikai gimsta pasibučiavus.
O gal vaikiškos mūsų noselės vis tik užuodė ten pasklidusią išsižadėjimo smarvelę? Nežinau.

Aštuoniolikos sulaukusį Ivoliką paėmė į kariuomenę ir paskyrė kalinių saugoti. Kalbėjo, kad jis elgiasi žiauriai. Atitarnavęs privalomus du metus jis savanoriškai liko dar vieniems ir buvo nudurtas iš nugaros. Tas mano pirmas vaikiškas bučinys.

Elena Tervidytė

Gyveno kartą siuvėjas Jasius. Nepagalvokit, kad čia pasaka: tikrai buvo toks Jasius, turėjo mūrinę gryčią, drėgną ir šaltą, iš didelių akmenų sukrautą, ir būrį vaikų. Regis, trečias iš apačios stiepės Pranelis. Stiepės, stiepės, ir balti ūsiokai prasikalė, bet kai metrą keturiasdešimt pasiekė, tai ir nė iš vietos. Ko tik jis nedarė. Pasikabina, būdavo, ant kopėčių skersinio ir kabo, kol venos virvėm išsiveržia, o veidas baltais ir raudonais plėmais nueina. Arba vasarą, – naktį kriaušių prisivagia, mus, vaikus, sušaukęs ant dviračio susodina ir nukrato prie upelio. Mes jau žinom, ką darysim – tempsim Pranelį. Mat jis buvo kažkur skaitęs ar girdėjęs, kad vandenyje žmogus pasitempia; tai įsikibdavo į nuvirtusį medį, mes už kojų ir traukiam. Taip traukiam, kad atrodo,, kaip vėžiui žnyples nuplėšim tas jo baltas kojas. Jei jam regėdavos, kad galva atitolo nuo kojų – gaudavom po  dvi saldžiarūgštes kriaušes, jei – vieną dviem. Iš pradžių ir mes tikėjom šituo augimu, bet pamažu tikėjimas kaip upė po potvynio atslūgo. Pastebėjom: nors Pranelis po maudynių pakelia dviračio balnelį, paskui vėl jį nuleidžia iki rūdžių ruoželio. Taigi mes užsiprašėm daugiau, o jis, ar mokėt nebeišgalėdamas, ar draugų pašaipų nebeapsikęsdamas, atsisakė mūsų paslaugų.

Ilgai vaikščiojo tylus ir susiraukęs, mokykloje nebesirodė, įsitaisė kažkur prie melioracijos. Vakarais kartais ateidavo prie kūdros pažvejoti, bet tik meškerę užmesdavo: nei jam kibdavo, nei jis traukdavo. Čia jis porindavo, su kokiais vyrais darbe jis susilygiuoja ir kad jokia ten ne melioracija, o aukso kasyklos. Mums ir vaidenos, kad ne molį, o gryną auksą Pranelis kiloja. Prašėmės kartu paimami, bet jis nei už ką. „O kul tu pinigus dėsi?“ „Ėhė! Ne jums varlianosiams žinoti“. Už varlianosius baisiausiai supykdavom, rėkdavom, kad jis pats varlė – vandeny tamposi, kad durnių durnius, dvejetų karalius. Ir šitaip, ir kitaip cypaudavom, užmiršę karpius ir visokią draugystę, aplodavom iki pat namų. Jei kurį nutverdavo, tas kentėdavo – rankas vaikis kibias turėjo.

Per pirmuosius pašalus Pranelis parsivarė mopedą, dar po kurio laiko ant peties armoniką parsinešė. Kad mokytųsi nebuvo girdėti, tad kai vieną vakarą užgrojo, visi puolėm žiūrėti. Po žmogelį po žmogelį ir veik visas kaimas susirinko.O ant pašalės Pranelis besėdįs, smakrą armonikon įrėmęs ir kad duoda klavišais aukštyn žemyn. Divijos svietas, divijos, o paskui ir šokt leidos. Taip smagiai grojant jau seniai niekas nebuvo girdėjęs, nebent per radiją. Bet čia gi ir girdi, ir matai. „Pranelis, kad jį paraliai! Tai rankas vaikis turi… Aš mislijau gal koks muzikantas atvažiavo, o čia…Šitaip grieždamas – neprapuls…“

Nuo tos pavakarės Pranelis tapo muzikantu. Vardadieniui, gimtadieniui, veseliai ir šiaip pagėrimui visi jį ėmė kviestis.

Pavasary bernai prie pušynioko pievelę parinko, berželiais apkaišė, mes kankorėžius numėtėm, ir buvo gegužinė. Daug kas Pranelį keitė, bet kaip jis – nei vienas nevaliojo. Pačirpina, pačirpina, kelios poros pašliaužioja, ir, žiūrėk, mergos jau Pranelį apspinta. Tik šypsos, už rankų stvėrinėja, o jis labai ir nesipriešina, nes pats nešoka – ar nedrįsta, ar nemoka, niekas tuo sau galvos nekvaršina, tik skuba kuo greičiau diržą per petį jam užkabinti. Ir vėl puola žolę trypti ir kuri kuriam, tik ne Praneliui į akis spingsėti. Kol jo prašo, tol jis ir groja.Tad ir pagarsėjo mūsų vakaruškos. Savų ištryptas ratelis didžiausiu ratu pavirto. Ėmė jaunimas kaži iš kur atvažiuoti. Visos pušys dviračiais apramstytos. Pajodydavom ne vieną, nes kai Pranelis polką su ragučiais užplėšdavo, tai aplink niekas nieko nebematydavo.

Taip ir pralėkė vasara, žmonių pavadinta gegužinių vasara.

Žiemą neužderėjo sniego, aplink skėtriojosi pilkuma ir lietūs. Keliai ištižo, susiraukšlėjo, ne kas ką lanko, nei mus kas atlanko – jokių naujienų.Tik besotės kiaulės, užtrūkstančios karvės ir visokie kitokie kasdienės duonos reikalai. Žmoneliai iš savo namų lyg špokai tik išlenda ir vėl sulenda ir perlytom malkom kūrendami krosnį, keikia dangų sumaišiusius „sputnikus“. Kai niūru laukuose, niūru ir namuose, toks jau kaimas ( dar be televizoriaus), toks jau žmogus – reikia jam kažko, nors tu ką. O likimas taip ir pasuka.

Nušnarėjo kalbos, kad į kolūkio centrą atvežė dešimt žmonių, apgyvendino senajam mokyklos bendrabutyje ir nuo šiol jie čia dirbs ir gyvens. Patiks, atseit, ar nepatiks, vis viena gyvens, nes jiems valdžios neleista išvažiuoti. Iš pradžių kaimas kaimas nežinojo, kaip juos vadinti. Kažkas pasakė “tremtiniai”, bet šitai neprigijo, nes Skriduliai – tai ne Sibiras. Ir ėmė juos atvežtiniais šaukti. Iš pradžių vis skersom, vis pašnairuodami į tuos atvežtinius, bet pamažu visi apsiprato. Praėjo apkalbų drebulys, ir nutarėm , kad, vienu žodžiu, anokie jie razbaininkai – žmonės kaip žmonės – tik tuščius butelius daug dažniau priduoda. Šitokios naujovės gerokai žiemą patrumpino, o pavasarį kaimiečio akys tik į žemę ir dangų težiūri.

Atvežtiniai dirbo atskirai – prie statybų. Taigi švyst saulelė kartą kitą, trinkt perkūnas – ir jau gali ant žemelės prisėsti. O šokt tuo labiau. Mums vaikams patikėjo svarbų darbą – skelbimus išklijuoti. Po poros dienų jie buvo „nusiverkę“, ir nelabai ką galėjai išskaityti, tačiau liaudies susirinko. Atvežtiniai irgi atėjo, visi atskirai sustojo ir dudeno tarpusavy, tarsi nieko nepažintų ar lietuviškai nemokėtų. Visi lyg ir nekreipė į juos dėmesio, ir Pranas ir linksmai, ir liūdnai armoniką kalbino, o anie nei krust – ir ėmė šokančių mažėti, vakaro šaltelis dvelktelėjo kažkokia nejaukia, lyg būtume ką apvogę, nuotaika. Pranelio pirštai ėmė klupt ant klavišų. Oras pakvipo muštynėm, nes mūsų vyrai krūvom susiėjo, kankorėžius tik spardo, tik spardo, rankom skėtrioja ir atvežtinių pusėn dairos. Margos irgi kažką kudakuoja, lyg vištos, gūžtoj kiaušinio neradę. Pranelis tyli.

• Ei! Juk vieną kartą gyvenam.

Balsas negirdėtas. Skardus, malonus.

Vai seniai seniai pas motulį buvau…

Kad užtraukė. Taip aukštai, net pritūpt norisi. Viena. Atvežtinė. Nuo savų į priekį paėjus, galvą atmetus – visi išsižiojo ir, garantuoju, tik dabar pamatė, kokie gražūs jos plaukai ir pati kokia straina. O ji skarelę nuo pečių nuleido, šone išskleidė ir pagal dainą, lėtai, bet veržliai, šiek tiek pasikreipusi, lyg į stovinčius ją trauktų, ratu ėmė šokti. Staiga stabt: “Praneli, polką!” O jis lyg to telaukęs. Mergina vyrą glėbin čiupo – ačiū Dievui, ne kelmas pasitaikė – ir leidos skrieti. Ir visi, kas ką stvėrę, pajudėjo. Su tokiu pasiutimu dar niekada nebuvo šokta.

Xxx

Kitą rytą bei visą savaitę vyriokai tik ir kalbėjo, kad ne merga, o ugnis pasirodė. Tad sekmadienio vakarą ir ženotžmogiai ( taip mūsuose vadina vedusius) į gegužinę atėjo. Ir jie anoje kažkokią ugnį įžiūrėjo: lūpom čepsėjo ir gardžiu kąsneliu vadino. Moterys sunerimo, kad „ta padraika“ jų vyrų iš doros kelio neišvestų, tad pabaigos nesulaukę anuos namo ištempė.  Žmogų išvesti gali, net uždaryti gali, bet jo minčių nesugaudysi – kur nori, ten lakioja. O jei jos per dažnai ir per ilgai kitur klajoja, tai ir žmogus paskui jas patraukia. Niekas tikrai nematė, tačiau, sako, kad ne vienas vyras bandė to gardaus kąsnelio pakaštavoti. Sako, kompanijoje pagėręs vis koks gudruolis atsiskirdavo ir į bendrabutį pasukdavo. Jolita duris atidarydavo, smagiai juokdavosi, bet prie svečio ir jo puslitrio visada ir savo drauges pasikviesdavo. Taigi pasėdėdavo smaližius ir nieko nepešęs išdūlindavo. Moterys žiauriai, net intymių detalių apie savo sutuoktinius atskleisdamos, juos smerkė, bet vyrai neėmė į galvą arba vaizdavo neįmą.

Taigi viskas lyg aprimo, tačiau ramuma dažnai kaip ir giedra perkūniją brandina.

• Pranelis ženijasi.
• Su kuo? Ką čia pliauški nesąmones!
• Ot ir sąmones – jau žiedus nusipirko.
• Negali būti! Kas gi už jo teka?!
• Kas, kas? Atspėk.
• Išsimisliji! Neturi ką kalbėti.
• Tu pati neturi… Jolita su Praneliu ženijasi!

Kalbos kaime, kaip ugnis miške. Visaip šnekėjo, bet viską iš lubų, nes Pranelis nebepasirodydavo nei ryte, nei vakare, „kaip į liūną vaikis prasmego“… „O gal ir gerai, ką čia žmogus gali žinoti…“

XXX

Procesija buvus nedidelė: jiedu ir dar pora žmonių. Mačiusieji gal nė neįtarė, kad einama žiedelių sumainyti. Pranelis ant peties armoniką nešės , jaunoji balta su žirniukais suknele vilkėjo, ėjo kažką kalbėdami, iš kažko juokdamiesi. Prie lemtingųjų durų Pranelis, sako, sustojęs ir paklausęs: „Jolita, ar tu mane myli?“ Ta nusijuokus, pečiais patraukius:„Kokios tu dar meilės ieškai, muzikonte? Einam.“ Ir traukia už rankovės. O Pranelis – ne. Sustojo ir nė iš vietos. Liudininkas, vienas iš atvežtinių, priremt būsimą jaunikį norėjo, ranką jam užlaužė: „Ką čia juokus kreti?“, o Pranelis kaip kuolu trenktas stovi ir tyli, ir žiūri, bet taip žiūri, kad ir atvežtinis atbulas, atbulas:„Kaip žinai, kaip žinai…“ Tik Jolita nusitvėrė už armonikos ir nepaleidžia. „Leisk, sakau. Paleisk. A! Turėkis. Už tą meilę…“ Dumplės švogždamos išsitempė, bet Pranelis nestabtelėjo. Kaip kirto, taip pėsčias 16 kilometrų ir parkirto. Net į trobą neužėjęs kieme savo juodą švarką nusivilko ir iš nuostabos išsižiojusiai motinai ant rankos užsvarino:„Gali miežiuos pagalius aprengti. Aš jau po vestuvių“ – ir ant gryčios.Kablys terkšt ir baigta. Kas bekalbina, Pranelis nei mur mur. „Kad tik galo sau nepasidarytų!“- nuogastavo kaimynai, bet motina buvo rami.

Dvi dienas ant aukšto pratūnojęs, Pranelis nulipo žemyn. Niekas nieko jam nesakė, neklausinėjo, bet ans vistiek kažkoks nesavas buvo.

Pasisukinėjo kelias dienas tas mūsų Pranas ir braukšt dar vieną šposą: „Išeinu. Negaliu taip. Netikiu, kad nėra tikros meilės”. Čia jau žmonės pratrūko: „Cvankt berniokui…kiek dideliai mažas, tiek didžiai durnas“… Visaip iš jo juokės, ir būtus, ir nebūtus griekus prisiminė, bet man atrodo, kad jiems buvo ne juokinga, o pikta, kad tik jis, Pranelis, gali šitaip viską mesti, apsisukti ir išeiti.

Elena Tervidytė

Novelė spausdinta „Literatūros ir meno” savaitraštyje 1982 06 26

Prie mūsų kaimo buvo pelkėta vieta, o vienam jos krašte, kaip tik prie vieškelio, kuriuo pareidavom iš mokyklos ir miestelio buvo versmė. Karts nuo karto kas nors vis papasakodavo, kaip naktį pro versmę eidamas pamatė liepsnelę, pradėjo ją sekti ir buvo nuklaidintas kažkur net iki Latvijos.
Aš irgi norėjau pamatyti tokią liepsnelę ir paskui ją eiti, bet man ji niekada nepasirodė.
Už tai – gal kaip kompensacija – pasisekė toje versmė išsimaudyti kartu su geografijos mokytoju Praniausku.
Juodupėje už sunkiai tėvų surinktus pinigus nupirkau radijo aparatą Rigondą ir išdidžiai nešiausi jį per miestelį. Čia kur buvęs kur nebuvęs prie manęs sustojo mano geografijos mokytojas Praniauskas, apžergęs savo neseniai nusipirktą motorolerį, ir džiugiai pasisiūlė parvežti mane namo. Matydama, kiek nedaug vietos yra ant jo mažo motorolerio sėdynės, o mano pirkinys oho, be to labai brangus, naujas… aš mandagiai atsisakinėjau: „nesunku, parsinešiu, įpratus“… Bet mokytojas, kaip ir priklauso pagal profesiją, buvo atkaklus, ir aš apžergiau tą motorolerį, o radiją apkabinau viena ranka ir prispaudžiau prie savo kojos ir mokytojo nugaros.
Taip ir važiavom tryse. Kol asfaltu – gana tiesiai. Kai pasiekėm žvyrkelį, pradėjo mėtyti tai kairėn, tai dešinėn, ir aš supratau, kad geruoju nesibaigs. Šaukiau mokytojui, kad sustotų, kad krenta žemėn radijas, bet jis per burzgimą, šalmą ir senatvišką kurtumą manęs negirdėjo. Jei ne radijas, būčiau nušokus nuo to drandalieto. Dabar dėjau visas pastangas ne tik pati priaugti prie mokytojo , bet ir radijo aparatą priauginti.
Aš tai žinojau, kad posūkyje ties versme, jau ne žvyras, o smėlis. O mokytojas, kaip suprantate, nežinojo. Taigi, ties tuo žaltvykslių posūkiu mopedą su trim keliautojais taip sumėtė, kad jaunasis vairuotojas nesuvaldė savo „plieninio žirgo“, ir mes įlėkėm tiesiai į versmę.
Atsipeikėjus pamačiau, kad mokytojas kažkodėl guli kniūpščias, motoroleris stovi piestu, o aš kaip atlantė – iškėlus radiją. Dieve, kol mes iš tos versmės išsikapanojom. Varvantys, raudoni kaip indėnai. Ir kaip tyčia jokio žmogaus.
Kai išvilkom ir motorolerį, mano liūdesiui, jis užsivedė, ir mokytojas vėl ėmė įkalbinėti, kad parvažiuosim iki mano namų, nes pėsčia eidama aš sušalsiu, susirgsiu, ir nebereikės man tos radijos…
Versmės vanduo, labiau – dumblas, iš tiesų buvo labai šaltas. Net kai praeidama tik ranką įkišdavau, užgeldavo labai greitai. Bet dabar ne šaltis mane purtė, o patirtas šokas, baimė, kad radijas gali neveikti, ir aš buvau kaip titnagas – nebeleidau mokytojui parodyti savo nuostabaus geranoriškumo.
Pievom parskuodžiau namo. Mane pamatęs net rūstusis tėvas nesulaikė šypsenos. Nėjau praustis, kol jis nepajungė radijo, ir aš neišgirdau, kaip Virginijus Noreika dainuoja: „Susitikt tave norėčiau vėlei ties gimtaisiais Apaščios krantais“…

Nekenčiu žodžio ĮKIŠTI. Visą gyvenimą nekenčiau ir visaip stengiausi jo net nevartoti. „Vaikystės trauma“, – pasakytų psichologai, ir jie būtų teisūs.

Xxx

Aš anksti išmokau groti armonika. Iš klausos lengvai susirinkdavau visų dainų, kokias tik nugirsdavau, melodijas. Todėl greitai tapau labai paklausi visokiuose baliukuose. Grodavau ir vakaruškose, bet apie jas gal kitą kartą.

Dabar sekmadienis, mes su mama ir armonika įsėdam į autobusą. Jis mus nuveš į Inzelbergą. Anksčiau ten buvo dvaras, gražus parkas, sodas. Dabar dvaro ūkiniuose pastatuose – kiaulidės, o ponų Komarų palociai – kartoninėms sienoms į kambarėlius išdraskyti. Tarybinis ūkis ten įkėlė savo darbininkus ir atvežtuosius. Taip neutraliai juos kažkas pavadino ir pamažu retas beištardavo „valkatos“, „girtuokliai“ ar „dykaduoniai“.

„Tokioj gražioj vietoj gyvendami gal jie ir pasitaisys“, – pasakė mama, kai išlipom iš autobuso ant šėmo kalnelio, nuo kurio matėsi visi trys Inzelbergo ežerai.

Teta Adelė, pas kurią ir susiruošėm, į Inzelbergą atvažiavo po skyrybų. Kaip stovi. Pasiėmė tik dukrą. Danutė – mano vienmetė, ji mus džiugiai pasitinka, ir mes nei viena nežinom, kad šią vasarą ji nuskęs viename iš ežerų vaikų būry prie pat kranto, įžengusi į sūkuringą duobę.

Aš prisiliesiu prie jos, gulinčios karste, rankos ir jau niekada nepamiršiu to stingdančio šalčio.

Bet dabar jos ranka šilta ir gyva. Stipriai sučiupusi mano delną, beveik dainuodama, ji sako: „Kaip gerai, kad atvažiavai.“ Ji žino, kad galėjau neatvažiuoti, nes temperatūros turėjau beveik 40 °C. Anginos temperatūrą mes su mama įsimiklinom greitai numušti. Tačiau karštis mane dar pila ir armonika dar labai sunki. Todėl Danutė mane tempia beveik skersą ir kalba apie tai, kas man kažkodėl visai neįdomu.

Tarp tetos Adelės svečių buvo ir vienas atvežtinis. Grįžtant namo mama kelis kartus pakartojo, kad jis neblogas, tik išgerti mėgsta, ir vis klausė, ar nežinau, už ką Balys – mūsų kaimynas – jį primušė.

Aš žinojau, bet mamai pasakyti negalėjau.

Xxx

Kai tai atsitiko, visi vyrai ir kai kurios moterys buvo jau stipriai išgėrę, o atvežtinis tai už visus labiausiai. Bet jis labai gražiai dainavo. Jo sodrus balsas kaip koks rūkas, nuo mūsų upės pakylantis, gaubė pušynioką, Varkos kalną, žvyrduobes… dabar ir Inzelbergo dvarą.

Kaip pagrindinis ir geriausias dainuotojas, jis sėdėjo šalia manęs. Pradėdamas kokią dainą perklausdavo, ar tokią moku. Vis gyrė. Paskui ir per pečius apkabino, ir dar garsiau užtraukė, regis, apie sakalėlį – slaunųjį paukštelį, kurs lakioja po žalią girią… Taip gražiai dainuojančio žmogaus iš arti tarp savųjų  nebuvau nei mačius, nei girdėjus. Vėliau sužinojau, kad jis mokėsi konservatorijoje, bet per gėrimą iš jos išlėkė.

Tad klausiausi apsalus ir kartais net bandžiau savo lūžtančiu balseliu paskui tą stiprų vyrišką balsą sekti. Pirmą kartą irgi dainavau kartu, o armonika pati grojo…

Iš mano akių turbūt medus varvėjo.

Tik staiga jis stipriai apkabino mane abiem rankom su visa armonika, prisikišo prie pat ausies ir tyliai iššvokštė: „Ar leisi įkišti?“

Gal ne iš karto suvokiau tų žodžių bjaurastį, bet mane pervėrė balsas: švokščiantis, žemas, bjaurus. Pašokau, kažką surikau ir suakmenėjau, bandydama suprasti, kur dingo tas gražusis balsas.

Neatsimenu, o fantazuoti nenoriu, kaip ta scena pasibaigė. Regis, jis nugriuvo ant sofos ir tuoj užmigo. O aš išsliūkinau į koridorių. Tuoj prisistatė Danutė. Kalbėjo, kvietė pažaisti, o man knietėjo pasakyti jai ką nors bjauraus. Na, ko dar niekada gyvenime nebuvau sakius, bet jau girdėjus.

Nepasakiau turbūt todėl, kad galva ėmė kurti keršto planą. Pradėjusi nuo labai smarkių vizijų – kaip aš, įgavusi antgamtinių jėgų, priverčiu jį atsiklaupti ir atsiprašyti arba kaip burtais atimu jam žadą, kad niekada daugiau neištartų tokių nešvankybių, – nusileidau prie žemiškesnių variantų. Gal todėl, kad į koridorių išėjo Balys.

Vaikai būna gudrūs. Ir aš tada, žinau, buvau gudri. Iš pradžių garsiai prisiminiau visokių įvykių, kai Balys ką nors labai vykusiai padarė. Žavėjausi, kaip jis bet kokį traktorių pataiso, kaip delnu plytą perskelia… Gal net sakiau, kad šalia tokio kaimyno man saugu. Na, kažkaip panašiai vinguriavau, jis šypsojosi kaip mėnulis – ir tada paklausiau, ar apgintų mane, jei kas skriaustų. „Tu tik pasakyk“, – kartu su dūmais išpūtė plačią krūtinę Balys. Ir aš pasakiau: „Primušk tą atvežtinį.“

– Už ką, – išsiblaivė Balys.

– Negaliu sakyti, – išlemenau.

Balys už smakro pakėlė mano kaip jurginas nulinkusią galvą ir pritūpęs taip ilgai žiūrėjo į akis, kad man ašaros upeliais bėgti pagavo.

Aš žliumbiau, jis sunkiai kvėpavo.

– Tikrai yra už ką? – paklausė atsitiesdamas.

– Jis supras už ką.

Balys čiupo mane už pakarpos, beveik nešte įnešė į kambarį ir pastatė ant grindų priešais sofą taip lėtai, lyg aš kokia duži vaza būčiau.

Visi nuščiuvo. Atvežtinis pramerkė akis ir iškart vėl užsimerkė, bet tai jo jau neišgelbėjo. Balys išpurtė jį kaip bulvių maišą, tada pastatė ant kojų, pažiūrėjo į mane ir atsivėdėjęs jam trenkė. Anas nugriuvo, kruvina panose pagulėjo ir lėtai atsisuko į mus tokiu baisiu žvilgsniu, kad išsigando, regis, visi – ir ėmė viens per kitą niekus kalbėti ir gerti.

xxx

Paskutinį kartą Balį aplankiau po insulto. Jis jautėsi visai neblogai, sėdėjo prie lango kažkaip atsainiai atsirėmęs į sieną savo nedideliame kambarėlyje su galife kelnėm ir rūkstančia cigarete.

Apsišaudėm bendromis naujienomis, ir aš jau žiojausi jam padėkoti už tai, kad tąsyk mane užstojo. Bet nieko nepasakiau. Ir už rankos nepaėmiau, nors mintimis šimtą kartų jos siekiau.

Atsisveikindami smeigėmės vienas į kitą – beveik kaip Inzelberge. Tačiau aš nė velnio jo akyse neįskaičiau. Praeitis kaip valktis dengė mano žiūrėjimą.

Po kokio pusmečio Balys savadarbiu pistoletu nusišovė. Tame pačiame kambarėlyje, kur kalbėjomės.

Į laidotuves nevažiavau.

Elena Tervidytė

2015 sausis

Papasakosiu dviejų keliautojų istoriją. Sugalvotą, aišku. Bet keliauninkų nuotykiai man puikiai pasitarnaus kaip vaizdi metafora.

***

Taigi nusprendė du studentai į Palangą tranzuoti“. Pusvalandį prie greitkelio tuščiai pastovėję, jie susiginčijo, kaip greičiau Palangą pasiekti: ar vienu ypu, ar per kelis kartus. Jonas tvirtino: turėsim kantrybės palaukti – ir mums pasiseks, nuveš tiesiai iki Palangos. Petras piktinosi laukimo taktika ir agitavo važiuoti su bet kuo, kas sustoja: kiek paveš – tiek ačiū, toliau vėl žiūrėsim…

Draugai nesusitarė, apsižodžiavo ir išsiskyrė.

*

Volvo pavežė Petrą iki Elektrėnų. Vairavo moteris – nekalbi, griežta, tepratarė, kad visada tokius paveža, nes jos sūnus irgi mėgsta trankytis. „Aš jam pinigų duodu, sakau, pirk bilietą, sėsk į autobusą ir ramiai pasieksi Palangą, – o jis vis tiek šalikelėj stovi…“

Nuo Elektrėnų iki Raseinių Petras keliavo su penkiasdešimtmečiu vyriškiu, rūkstančiu į tėviškę medaus parsivežti. Šnekus – visą kelią dėjo ant valdžios, žmonos, viršininko, pakelės zabegalkių“… Bet draugiškas – sausainiais ir obuoliais vaišino. Paskui sumokėti paprašė: „Net arklys arklio veltui nekaso.“

Ties Raseiniais Petrui teko ilgokai pastovėti. Ir lietus užėjo. Girta moteris varėsi dviratį ir kalbėjosi, kaip su žmogum, tiksliau, kaip su gyvuliu: „Ko tu, blatj, pas tą kurvą vaikštai? Aš tau, b…, per prasta? Miesčionės užsinorėjai?“

Po gero pusvalandžio prie lietaus permerkto Petro sustojo senas žiguliukas. Jaunas vaikis šypsojosi visa burna: „Nu, sėsk, pavešiu.“ Netoli pavažiavęs, jis suko į šoną ir įkalbėjo Petrą pigiai  cepelinų užvalgyti. Didžkukuliai buvo ir dideli, ir balti kaip paršeliai. Žiguliuko vairuotojas atsisveikino su Petru išdidus kaip indėnas: ir pavežiau, ir kur pavalgyt pigiai galima parodžiau.

Penktoji mašina nuvežė Petrą iki pat Palangos kryžkelės. Prabangios mašinos prabangus salonas kvepėjo kaip parfumerijos fabrikas. Vairuotojas į pakeleivį nekreipė jokio dėmesio, ir šis mėgavosi švariai skambančios muzikos garsais bei greitai pro šalį lekiančiais vaizdais.

*

Jonas gana ilgai laukė, bet savo sulaukė – sustojo Passatas, paėmė ir nuvežė iki vietos. Vairuotojas su bendrakeleiviu vos keliais žodžiais persimetė, bet atvežė veltui ir be jokių nuotykių.

***

Kuriuo būdu – Jono ar Petro – Jūs keliaujate per gyvenimą?

ET

Mano Mama mirė, kai man buvo beveik 29-eri.

Kadangi vėžys buvo įsitaisęs Jos skrandyje, paskutiniai gyvenimo mėnesiai buvo sunkūs – ji praktiškai nevalgė. O mirtis iš bado, sako, yra viena skausmingiausių. Nuskausminamaisiais nelabai galėjome pagelbėti, nes sovietai buvo įvedę tokią durną tvarką, kad morfijaus skirdavo tik tam tikrą porciją ir tam tikru laiku. Ne pagal ligonį, o pagal kažkieno sugalvotą grafiką. Ir kiekvieną sykį reikėdavo važiuoti į Santariškes pas gydytoją, kad naują porciją morfiatų išrašytų. Kuo labiau artėjo mirtis, tuo nuskausminamųjų, aišku, vis dažniau pritrūkdavo. Tad ne kartą stovėjau prie Santariškių jau penktą ryto, nors žinojau, kad gydytoja anksčiau 8 val. nepasirodys.

O kai pasirodys, dar ilgai nešios tuos receptus kažkur užregistruoti, užvizuoti. Tada dar vaistinė  – o Mama  vis kentės. Bet sugebės nusišypsoti pagaliau manęs sulaukus.

Matyti brangiausio žmogaus kančias,- kas gali būt sunkiau. Savos kančios? Nežinau. Gal dar teks patirti. Žinoma, nenorėčiau.

Tačiau jeigu kas nors leistų rinktis, ar mirti kančiose, ar be jų, bet „ant patalo“, rinkčiausi kančiose. Nežinau, kiek tos blogos karmos kankindamasi sudeginčiau, bet niekam neprimesčiau savęs kaip daržovės.  Manau, kad atgulti ant patalo labiausiai bijo visi. Dėl įvairiausių priežasčių.

Viena pažįstama prisaikdino sūnų, kad jeigu ją insultas ar kokia kita liga paguldys, jis atiduos ją į slaugos ar globos namus. „Noriu, kad jis gyventų savo gyvenimą”,- sako mylinti Motina.

Aš iš dukros noriu dar daugiau: noriu, kad  man mirus ji dėl nieko nesigraužtų, nekentėtų. Kas buvo (jei buvo) – pražuvo. Kas gražiausia, esmingiausia – lieka: santykių šviesumas, pilnumas, erdvumas.

Ir ryšys su išėjusiais brangiaisiais išlieka. Tik  kitoks.