Temos Archyvai: Tekstai

Audėja

Mano Mama buvo audėja.

Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.

Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.

Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.) ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.

Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.

XXX

Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai žinomas, ypač sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė. Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad vaikai maži ir vis alkani”.

Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.

Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.

Būtent dėl fabriko Juodupė išaugo, išgražėjo.

Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“ ir sužlugdė. Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.

Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …

*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno” bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas”, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills”. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.

Poetas Algirdas Verba (1941-2000)

Apie Algirdą Verbą internete nerasite daug tekstų, bet parašytieji ( Gasparo Aleksos,

Valdemaro Kukulo, Jono Mačiukevičiaus) – esmingai kalba apie šį „šlubą varną“ (Alis Balbierius) ir jo kūrybą.

Papasakosiu porą epizodų iš fragmentiško bendravimo su šiuo dramatiško likimo žmogumi.

Xxx

Atlikinėjau žurnalistinę praktiką Lietuvos radijuje, Jaunimo laidų redakcijoje. Dirbo tuomet smagi kompanija. Kai G. gimė dukra, nusipirkę vyno patraukėme švęsti į Vingio parką.

Po daug metų Kalvarijų turguje medumi prekiaujantis jau nejaunas ano pikniko kaltininkas – tėtis, džiugiai pasakojo, kad dukra, kurios gimimo garbei aš lipau į pušį, gyvena laimingai. Smagu, kad laimingai, bet neprisimenu, kad tada lipau į pušį. Vingio parko pušų šakos labai aukštai prasideda, bet aš mėgau laipioti, tad jei žmogus sako, matyt, lipau…

Šitas nuokrypis iki pradedant pasakojimą apie A.Verbą yra tik tam, kad būtų pasakyta, jog iš to paties vyksmo mes galime atsiminti visai skirtingus dalykus, t.y. mūsų atmintis nenuspėjamai selektyvi.

Taigi, neprisimenu, kaip mes atsidūrėme Karoliniškių parke ir kodėl aš buvau su armonika ir kaip ten atsirado A.Verba.

„Juosta” labai ryškiai pradeda rodyti, kai jau naktis, aplink tamsu, aš sėdžiu atsirėmus į vieną pušį, Verbą į kitą ir jis deklamuoja savo eilėraščius. Ir, suprantu, kad jam dabar niekas kitas neegzistuoja, tik tie kapoti sakiniai, už kurių skausmas, netektys, vyriška rauda…

Suprantu, kad man teks „išeiti“ iš tos metafizinės būsenos ir rasti kelią iš miško.

Kažkaip nuklibinkščiuojame iki gatvės. Bandau stabdyti pravažiuojančiais mašinas, bet jos prazvimbia net padidinę greitį, ir suprantu, kad prie personos, kuriai ant vieno peties kabo armonika, o ant kito – vyras, niekas niekada nesustos.

Įkalbinėju Verbą pasislėpti griovyje, jis nenori sutikti, keikia laikus, kada talentingi žmonės, b…t, turi slėptis pakelės grioviuose…Šiaip ne taip pavyksta paslėpti ir jį , ir armoniką. Vienas žiguliukas sustoja, ir greitų veiksmų taktikos primokytas Algis, kol aš vairuotoją įkalbinėju, greitai įsikabaroja ant užpakalinės sėdynės. Transporto priemonė užvaldyta. Pirmyn.

Važiuojant paaiškėja, kad Verba neturi, kur nakvoti. Gerai, sukam pas mane į Tauro bendrabutį. Tais metais gyvenom kambaryje dviese su M.L. Galvoju, aš prigulsiu šalia jos, o Verba išsimiegos mano lovoje. Neprisimenu, kaip prasmukom pro budinčiąją . Prieškambaryje įjungusi šviesą šalia savo kambariokės galvos matau vyrišką ševeliūrą. Jėrgau. To nėra buvę. Bet ką darysi – dabar taip yra.

Atsigulam „bortuku“ vienoj lovoj su Verba. Per miegus jis vartosi, spardosi, šūkauja – jo audringas gyvenimas tęsiasi ir sapne. Neapsikentusi paryčiais išbėgu palakstyti ir alkoholio iš kūno išprakaituoti. Grįžusi kambariokės simpatijos neberandu, bet randu plaukus nuo galvos raunantį Verbą: „Kur mano akiniai? Atiduokit mano akinius! Aš nieko nematau. B…t, J…m…“

Kantriai aiškinu, kad čia jo akiniai, kad neišsigalvotų nesąmonių ir keliauk savo keliais.

Ne. Jis beveik rauda iš bejėgystės ir įtūžio. „Aš nieko nematau, b…t. Kaip aš eisiu?!”

Per kokias pora valandų paaiškėja, kas atsitiko.

Pasirodo, mano kambariokės draugas irgi akiniuotis. Jis ryte sprukdamas užsidėjo ne savo, o Verbos akinius. Kaip jis su jais matė, o Verba su jo ne – aš nežinau, ne okulistė esu.

Bet Verba triumfavo: „aš sakiau, o tu manim netikėjai“. Taip ir buvo – netikėjau. Ne tik tuokart.

Xxx

Kitas man įstrigęs dar graudesnis bendravimas įvyko 1997 metais. Po šimto metų jis, kažkaip suradęs telefono numerį, paskambino man į „Dialogo“ redakciją ir išaiškino, kad aš mirk gyvenk tuoj pat turiu atvažiuoti į Žvėryną, kur jiedu su Kukulu apie gyvenimą šnekasi. Aišku, reikia atsivežti ir buteliuką.

Nežinau, kodėl, bet padariau, kaip Verba prašė. Nupirkau, nuvežiau ir vos keptuve negavau per galvą nuo poeto žmonos. Gerokai mane išplūdusi, ji vis tik praleido į Verbos kambariuką.

Kukulo jau nebuvo. Verba sėdėjo ant sujauktos lovos, susišiaušęs, apgirtęs, virš jo galvos kabojo sudžiūvęs ąžuolo vainikas…Viską gaubė alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas.

Buvau sukrėsta ir daugiau nieko nepamenu.

Išėjau surakinta gėlos ir skausmo už tuos talentingus Lietuvos vyrus, prarytus ir praryjamus alkoholizmo monstro.

„Šlubas varnas Verba / į tėviškę skrido numirti / ties vasaros laiko riba / įsikibo į nukirstą svirtį /
įsikibo į žemę – bežemis / ir atgavo laukų karaliją / kur ne žolės o plunksnos jam želia / juodos plunksnos kaip juodos lelijos“ (Alis Balbierius).

Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1963–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1968–1970 m. – Vilniaus universitete. 1963–1967 m. (su pertraukomis) dirbo įvairiose gamyklose Kaune, 1969–1983 m. – įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose Vilniuje. Kūrinius pradėjo publikuoti 1960 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985, „Piktoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). 2001 m. išleistas pomirtinis poeto eilėraščių rinkinys „Plaštakės pleška“. Vėlai debiutavo, pavėluotai buvo pripažintas. A. Verbos eilėraščiai itin emocingi, dažnai chtoniški, desperatiški, kartais net pikti. Nesivaikė literatūrinių įmantrybių, rašė be poetinių kaukių, nuoširdžiai, tikrai.

Iš Tekstai.lt

Varkos dantys

Ji buvo mūsų kaimynė.

Jei atvažiuodavom autobusu, eidavom pro jos namus. Ir į pradinę mokyklą aš kasdien vaikščiojau pro Varkos namus.

Jos antrojo vyro, Jeriomkos, neprisimenu, nors jųdviejų sūnus Ivolikas buvo mano metų ir su juo – svetimu – pirmą kartą pasibučiavau.

Gyveno jie geresniame ir didesniame nei mūsų name ir pirmieji kaime įsigijo televizorių. Mes su Mama visada eidavom vakarais dailiojo čiuožimo žiūrėti, o Varka praeidama pro TV kambarį vis piktindavosi: “kurvos – visam pasauliui nuogas zadnicas rodo. Tfu!”

Kaimynė Varka buvo septynių vaikų mama. Su pirmuoju vyru, kuris žuvo karo metais ir už kurį, regis, šeima gaudavo kažkokią paramą, ji buvo susilaukusi šešių ir su antruoju, kaip minėjau, vieno. Ivolikas po kariuomenės liko dirbti kalinių prižiūrėtoju ir buvo nudurtas į nugarą – tas pirmas mano bučinys.

Viena Varkos dukra, Aksinija, partijai pašaukus buvo išvažiavus į Kazachstano plėšinius. Pas mus sakė „Celinon“, pagal rusišką šio kvailo projekto pavadinimą. 1954-1956 metais į plėšinius buvo pasiųsta apie 50 tūkst. jaunų žmonių. Aksinija buvo viena iš jų.

Prisimenu vieną epizodą. Važiuojam atviram sunkvežimyje ir visi dainuojam: https://www.youtube.com/watch?v=x8l4a-KfeCs. Vėjas plaiksto merginų skareles, sukneles, plaukus ir sūkuriuoja apink jaunas galvas tolimų kraštų ilgesį. Aksinija man tada atrodė ypatinga. Mes greitai išmokom visas jos parsivežtas rusiškas dainas apie plėšinius. Sovietų propaganda „varė“ gerai, visus menus pajungdama. Dar ir dabar internete galima rasti ne tik dainų, bet ir filmų, paveikslų apie tarybinių žmonių norą plėšinius paversti derlingomis žemėmis.

Bet aš nutolau nuo pasakojimo apie Varkos dantis.

Taigi Varka, kai išvarydavo samagono, stipriai išgerdavo. Mama pagal gyvulio baubimą suprasdavo, kad „Veročka užbaliavojo“, ir pasiėmus kibirą eidavo jos karvės melžti. Pienu apdalindavo ir šunį, ir katę. Likusį įleisdavo į šulinį. Nors tam buvo skirtas specialus bidonėlis (uždaromu dangčiu) , atsikvošėjusi Veročka nesugebėdavo jo ištraukti pieno neišteliūskavus, ir gilaus šulinio vanduo pabaldavo .

Kartą po eilinio užgėrimo jau šiek tiek atsigavusi Veročka pastojo man kelią ir be ilgų užuolankų išdėstė reikalą: ji pametė dantis. Aš esą greit lakstau, geriau nei ji matau – gal galėčiau jos dantų paieškoti. Jei rasiu, gausiu rublį.

Rublis anais laikais buvo pinigas. Palyginimui: pradėjusi dirbti kolūkyje už 10–12 val. darbo dieną retai gaudavau rublį su kapeikom. Todėl, matyt, lengvai sutikau.

Greit aplėkiau visus takus, kuriais dikta kaimynė paprastai vaikščiodavo, ir radau tuos nelemtus dantis. Jie aukštielninki gulėjo vėmalų baloj, nuo kurios dar sklido rūgšties kvapas. Nuo to aitraus kvapo, nenatūraliai rožinių dantų manęs vos nesupykino, ir aš nuo tos bjaurasties kulka parlėkiau namo.

Didžiai pasipiktinusi Mamai išdėsčiau reikalo esmę ir, matyt, laukiau jos supratimo. Tačiau Mama sušneko visai apie kitką. Kad visiems nelengva gyventi, o vienišai moteriai ypač. Kad jei kas prašo pagalbos, reiškia, pasitiki, o pasitikėjimas – didelė dovana, – ne visi ją ir gauna…

Jau negaliu atkartoti, ką ji man tada kalbėjo, bet summa summarum – aš labai panorau padėti kaimynei. Tačiau vis tik ne tiek, kad po vėmalus kapstyčiausi.

Mama šitai suprato. Paėmė skepetėlę, kibiriuką su vandeniu, man liepė nuo skiedryno porą tvirtų pagaliukų prigriebti. Taip apsiginklavusios abi patraukėm prie tos vietos.

Stebėjau, kaip Mama, kažką visai kito pasakodama, „akuratnai“ tuos dantis pagaliukais iškočiojo į švarią žolę, visaip pavartydama vandeniu nupylė ir skepetėlėn suėmė.

Varkos kieme dar to nubalusio vandens iš šulinio pasėmė, į jį dantis įleido, paskalavo ir atsargiai išėmė. Skudurėliu sausai nušluostė. “Še, – sako, – paduok Veročkai.”

Man vis tiek bjaurūs tie dantys. Nuskyniau varnalėšos lapą ir ištiesiau, kad Mama ant jo tuos dantis padėtų.

Ir, matyt, vis tik apie tą žadėtą rublį galvojau, nes Mama vėl ėmė kalbėti tarsi apie mano gerą širdį, tarsi apie kiekvieno žmogaus norą kitam padėti… Ir kad geri darbai niekada nebūna už pinigus. Už pinigus būna tik paslauga. Ji retai esą teikia džiaugsmo. Tai tik mainai. O pagalba – ohoho.

Nežinau, kiek iš tos kalbos supratau, kiek ne, bet įteikiau kaimynei jos rožinius dantis ant žalio varnalėšos lapo labai džiugiai ir nepaprastai laiminga pasijutau, kai ji juos tuoj pat į burną susikišo – ir iškart tapo graži.

Elena Tervidytė

skriduliai-varkos-0141-fb

Čia kaimynės Varkos trobesiai tebėra kaip buvę. Namas pro užaugusiais pušis menkai matosi. Bet pirtelė, tvartas, šulinys – viskas kaip tada.

Kas yra tyla?

Aš, kaip ir visi vaikai, tėvams, dažniausiai Mamai, užduodavau įvairiausių klausimų. Vienas mano klausimų iš Mamos pareikalavo nemenkų pastangų :)
Vieną naktį Ji mane pakėlė iš miego, pasakė nieko neklausinėti, aprengė ir išsivedė į lauką. Švietė ryškus mėnulis. Sniegas žėrėjo.
Mama paėmė už rankos ir tylėdama vedėsi keliuku link miško. Netoli pamiškės išsukom iš keliuko ir patraukėm per didelį lauką. Aš klimpau sniege. Tada Mama paliepė eiti jos pėdom ir tipeno mažais žingsneliais, kad aš įtaikyčiau į jos pėdas.
Kai pasiekėm vidurį lauko, Mama sustojo ir aš sustojau. Ji užvertė galvą į dangų, ir aš užverčiau.
Man atrodo, kad ilgai taip stovėjom. Aš net nugriuvau ant nugaros. Ir Mama prisėdo į sniegą.
Po kurio laiko Ji paklausė: ką girdi?
Aš negirdėjau nieko. Ištraukiau iš kepurės abi ausis – vis tiek nieko. „Aš nieko negirdžiu, Mama”.
– Tai ir yra tyla, vaikeli.
Grįžtant namo nebepaėjau, o šaltis griebė, ir Mama turėjo mane kaip maišelį užsimesti ant pečių – neturėjom rogučių.

dsc_3162-jb-fb

Pašposino mergiotė su kirvuku

Prisiminiau šiurpų atsitikimą mūsų gimtuosiuose Skriduliuose.
Tos mūsų kaimynės visą laiką buvo savotiškos moteriškės. Gyveno vienos keturios: Mama ir jos dukra su dviem savo dukrom Ledina ir Lione. Visi jas vadino šmilinkom. Ilgai galvojau, kad tai pavardė, o paaugusiai paaiškėjo – pravardė, „prilipusi“ joms dėl dažnai vartojamo žodžio „mylinka“ (mieloji).
Būdavo, kad Ledina, nenorėdama susitikti žmogaus, peršokdavo per griovį ir eidama pro sutiktąjį žiūrėdavo į priešingą pusę. Daugiau nieko keisto niekas nepastebėjo. Išvažiavo ji į Kauną studijuoti ir po kurio laiko trenkė baisi žinia: Ledina kirviu užmušė moteriškę, pas kurią nuomavosi kambarį. Visiem plaukai ant galvos pasistojo, o jos motina, grįžusi iš teismo, sakė: „nieko ten baisaus neatsitiko, pašposino mergiotė su kirvuku ir tiek”.
14 kirstinių žaizdų Ledine padarė tos vargšės moteriškos galvoje vis klausdama, kur pinigai, gavo daug metų kalėjimo. Grįžusi gėrė ir mirė griovyje.

Om.
kirvis-fb

smilinku-paminklas-fb

Apie trečią brolį Kęstutį

kestutis-skriduliuos-w Sako, jis buvo gražiausias iš mūsų penkių. Nežinau, bet moterys prie jo lipo kaip bitės prie medaus. Kai paryčiais pareidavo išgėręs, prikeldavo Mamą ir imdavo pasakoti, kad šita (Irena, Janina, Polina etc) tai nuostabiausia, gražiausia, šauniausia. Ir kad su ja tikrai ženysis, ir ji Mamą ant rankų nešios.

Mama su viskuo sutikdavo ir šiaip ne taip įkalbėdavo jį eit gult.

Nesiženijo Kęstutis ilgai.

Mama atlaikė daug nuo jo verkiančių ir vistiek jį mylinčių. Bent taip jau jos šnarbščiodavos sakydavo. Mama ramindavo jas savotiškai: „nepergyvenk, mieloji, jis toks chuliganas, nesigailėk, kad ir išsiskiriate.”

Vedė Kęstutis tyliai ir didžiai mūsų nuostabai baltarusę. Nustebom todėl, kad jis mums visada atrodė toks kaimiškas nacionalistas. Jo pasirinktoji buvo graži. Jie susilaukė dukros. Bet mes nieko apie judvi nežinom jau daugybę metų.

Ir Kęstutis iš ano pasaulio neduoda jokios žinios, nors vis dainuodavo: „aš ir numiręs pas tave ateisiu, ir šaltas kojas pakišiu po dekiu”.

Daug stiprių potyrių teko dėl jaunausiojo brolio išgyventi.

Stipriausias – kai Jo kraują teko semti metaliniu šiupeliuku.

Xxx

Tuomet su šeima jis gyveno Didžiasalyje. Abu su žmona gavo ir darbą, ir kambarį bendrabutyje. Tai buvo Didžiasalio kūrimosi pradžia. Daug įvairių žmonių ten suplaukė.

Kartą su Mama nutarėm Kęstutį aplankyti. Draugai man paskolino raudoną “Moskvičių”, ir abi laimingos patraukėm Didžiasalin dar užsukdamos į Anykščius pas mamos seserį. Kai esi laimingas nori su visaisdrauge pabūti.

Mama visą kelią džiaugėsi, kad pagaliau ir Kęstučio gyvenimas susitvarkė.

Xxx

Kur jau ne!

Laimė, kad Mamą palikau mašinoje!

Viena užėjau į tą bendrabutį, pakilau prie adrese nurodyto kambario ir jau prie slenksčio pamačiau kraują. Durų niekas neatidarė. Beldžiau kaip pašėlus. Galvą iš gretimo buto iškišusi kaimynė rusiškai paaiškino, kad Kęstas susimušė, kad jį peiliu subadė, kad jie tik ryte jį pamatė ant slenksčio gulintį ir iškvietė greitąją. “ On ješčio dyšal” (Jis dar kvėpavo),- žiūrėdama man virš galvos tyliai pasakė moteris ir atsargiai uždarė savo buto duris. Paskui pravėrė ir padavė man raktą nuo brolio buto.

Įėjau ir patyriau tokį siaubą, kokį patirdavau maža, kai paskui pasakų merginą „užeidavau“ į uždraustą kambarį ir ten pamatydavou ant kablių pakabintas merginų galvas, bačkose panardintus kūnus … Ir dar garsus.. Dabar tai buvo katė. Mane pamačiusi ji kaip išprotėjus ėmė baisiai kniaukti ir spaustis prie lango stiklo. Tik palangė ir buvo nekraujuota. Jos baltumas net rėžė akį.

Išbėgau įkalbėti Mamos, kad tik ji čia neitų ir lauktų manęs apačioje.

Dabar nesuprantu, kodėl iš karto puoliau tą kambarį kuopti. Kraujas jau vistiek buvo sudžiuvęs, tik kampuose, kur tiesiog balutėm subėgęs, dar buvo šiupliuku pasemiamas. Vonią kraujuotum rankom išdekoruotą įveikiau gan lengvai – gausus vanduo ir ūkinis muilas gerai ima..

Lovos patalynė, čiužinys viskas buvo permerkta krauju ir skleidė šleikštų kvapą. Pykinoį. Tik romanuose apie karą buvau skaičiusi, kad žmogaus kraujo kvapas ypač bjaurus. Viską nuo lovos išverčiau ant grindų ir desperatiškai ieškojau didelių polietileninių maišų, į kuriuos šituos kruvinus patalus galėčiau sukišti. Parodytam savartyne juos išmetus kažkokiais geležgaliais prispaudžiau ir nevalingai persižegnojau.

Tik visa tai padariusi, atgręžiau mašiną į Ignaliną susipratau parodyti dėmesį Mamai.

Xxx

Palatos lovoje brolio veido veik nesimatė – spalva nesiskyrė nuo pilkai baltos patalynės – tik juodų plaukų ševeliūra plačiai išsidriekus. Jis pabudo, net atsimerkė ir, aišku, nusišypsojo. Kaip visada norėjo atrodyti erelis. Bet kai laideliais, vamzdeliais apraizgyta ranka suėmė Mamos ranką ir pakėlė prie nubalusių lūpų, jo skruostais nuriedėjo ašaros.

Keista, bet nepamenu, ką kalbėjo Mama. Žinau, kad ji pravirko tik sėdus mašinon.. Bet greit susitvardė ir papasakojo apie Kęstutį nuo gimimo per karą iki šios dienos. Tai buvo lyg filmo kadrai – ryškūs, lyg niekuo nesusieti, o iš tikrųjų suvyti stipria egzistencine virve.

Taip kalbėti geba tik motinos.

Ir tai ne visos.

Unikalios tos akimirkos, valandos, kai kažkokia jėga atitraukia žmogaus protą nuo konkrečios situacijos, išlaisvina nuo platų matymą pančiojančių emocijų ir pakelia viską į kitą lygmenį.

Pati tik kelis kartus per visą gyvenimą tokią suvokties palaimą esu patyrus. Ir tai stipriausia mano gyvenime.

Antausis ar palaiminimas?

Nuotr. Mama ,sesuo Nijolė, aš ir brolis Ramutis.

Vasario 9 prasidės ugninės Beždžionės metai (pagal Rytų kalendorių). Gimusiems Tigro metais jie žadami labai blogi. Esą sumenks gyvybinė energija, kils problemų su sveikata, aplankys finansinės problemos. Na, beveik smerčius.
Kad nors kiek viską amortizuotume ir išgyventume iki Tigrams nepalankių metų pabaigos (2017 sausio 28) siūloma daug medituoti ir pasikeisti savo vardą. Tą kaip matote aš padariau – prijungiau antrą vardą Ona, gautą bernavojimo/ sutvirtinimo metu.
xxx
Kažkaip tėvai ilgokai neprisiruošė manęs pabermavoti (taip pas mus sakydavo), ir rengiausi tai šventei gal kokių 5-6 būdama. Lankiau pamokėlės bažnyčioje ir jaučiausi ramiai ir džiugiai. Tik štai paskutinę dieną broliai pasikvietė mane už alyvų krūmo ir liūdnais veidais pranešė, kad turi pasakyti, kaip bus iš tikrųjų.
Detalių jau neprisimenu, bet esmės nepamiršau. Jie pasakė, kad kai kunigas sukalbės maldelę, jis man trenks antausį. Tu, sako, tvirtai atsistok, kad nenugriūtum, nes kuo didesnis vaikas, tuo jam smarkiau kunigas kerta. Mat, didesni vaikai didesnių ir nuodėmių yra padarę.
Kai visus vaikus išrikiavo, aš pertempiau savo „krikštamotę” į patį eilės galą. Galvoju, kol visiems tuos antausius skaldys, kunigui ranka pavargs, ir man ne taip skaudžiai klius. O kunigas ne nuo tos pusės pradėjo, ir prie manęs pirmos priartėjo. Viskas buvo kaip broliai sakė. Po trumpos maldos jis pakėlė ranką – aš staigiau atsitūpiau. Dar nebuvau pasiruošus smūgio priimti.
Kol už smakro paėmęs kunigas mane tiesino ir kažką kalbėjo, susitaikiau su žiauriu likimu…ir jokio antausio nebuvo, tik atsargus prisilietimas prie skruosto ir palaiminimas.

Stiklinė akis

Nežinau, kas man vaikystėje, pradinėse klasėse, buvo užėję, bet labai panorėjau akinių. Dėjau kapeiką prie kapeikos ir susitaupiau autobuso bilietui į Rokiškį ir atgal.

Tėvams, aišku, nesakiau, kad į mokyklą neisiu, o važiuosiu į Rokiškį akių tikrintis. Niekam nieko nesakiau. Maniau, sakysiu daktarui, kad nematau, ir man išrašys receptą akiniams. Tada susitaupysiu ir nusipirksiu su rudais rėmeliais. Niekada ant jų neatsisėsiu, visada žinosiu kur yra, kai norėsiu skaityti.

Jau neprisimenu, kaip ten mane užrašė pas okulistą (naujas buvo žodis!) – juk neturėjau jokio siuntimo ar paciento kortelės. Gal registratorei kokią graudžią istoriją papasakojau.

Bet sėdėjau prie to okulisto kabineto turbūt visą dieną. Visus kviečia, manęs ne. Atsibodo viskas, valgyt norisi, ėmiau visur šmirinėti. Kai į kabinetą įėjo moteris su berniuku, aš prisikišau prie rakto skylutės – gydytojo stalas matėsi gerai. Berniuką pasodino į gyvenime man nematytą krėslą. Seselė užėjo iš nugaros ir abiem rankom jam suėmė už galvos. Berniukas susuko kojas per čiurnas. Gydytojas priėjo iš šono, rankoj stilkinė, galvoju duos berniukui atsigerti, – o jis tik makt nykščiu į akį ir anoji įkrito į stiklinę.

Iš siaubo atgriuvau nuo durų – tokiai procedūrai aš nebuvau pasiruošusi.

Vėju atskridau į autobusų stotį ir važiuodama namo vis mirksėjau ir čiupinėjau savo akis.

Bijodama gauti velnių niekada nesiaiškinau, kaip tas akis tikrina, ar visada išverčia į stiklinę.

Po daugel metų ryte pabudau ir ant viešbučio spintelės prie lovos pamačiau akį stiklinėje. Pasaulis išsiplėtė ir susiaurėjo vienu metu. Aš buvau ir viešbutyje, ir Rokiškyje. Ir gyva, ir mirusi.

Melsva akis vyzdžiu atsisukusi į mano pusę gulėjo stiklnėje su vandeniu ir įdėmiai žiūrėjo į mane.

Nesvarbu, kad paskui išsiaiškinau, kaip ta akis atsidūrė tiesiai prieš mano akis – viskas banalu, jokios mistikos – vis tiek aiškiai jaučiu: tai metafizinė, gal net trečioji mano akis, vis dar nerandanti manęs.

ET, 2016

Lenino, Lukiškių aikštėje

Dvi istorijos, nutikusios Lukiškių aikštėje. Vieną – linksmą – draugams pasakoju, kitos tragiškos – ne. Iš tikrųjų šios kaip istorijos aš ir nežinau. Buvusį bendradarbį, poetą rado ant aikštės suolo negyvą, kalbėjo, kad pasmaugtą.
Linksma istorija nutiko, kai Lukiškių aikštė dar buvo Lenino. Mūsų kompanija – Virgis, Algis, Rimas, Augis, Sigitas, aš – ilgokai pasėdėjome „Neringoje“. Išėjome šiltučiai, atsisveikinti sustojome ties Lenino a.kampu, ir man šovė į galvą noras pamokyti juos kiek keistokos, švelniai tariant, sutartinės. Žinojau, kad jie turi ir klausą, ir balsus – buvom ėję į žygį. O žygyje viskas aiškiau ne ant delno.
Tad paskirsčiau arijas. Esmė tokia: du traukia pagrindinę melodiją: tra lia lia lia le lia le , – ji tokia vingiuota,minkšta, po antro pakartojamos prisijungia du kiti. Melodija kampuota: Žali lapai, smulkūs krapai. Ir trečioji – viską užtvirtinančioji : šūds kampe, šūds kampe.
Mums ne iš karto pasisekė gerą skambėjimą pasiekti, bet kokį dešimtą kartą kartojant jau aidėjo visai smagiai.
Ir tada šalia išdygo du milicininkai. Jie nutraukė mūsų dainuojamosios poezijos aktą ir labai proziškai paklausė: kas tas šūds kampe?
Kaip dievą myliu, mes ne iš karto supratome, ką jie nori mums pripiršti, o kai supratome, panaudojome ir hermeneutikos, ir etnologijos, ir filologijos, ir baltologijos žinias.
Ir vos neįmerkėm uodegos. Bet lemiamu momentu, kai milicininkai jau kvietė gaziką, Virgis prokuroru tonu paklausė: o apie ką jūs pagalvojote išgirdę mūsų dainą?!
Uniformuoti vyrai nieko negalėjo atsakyti. Bingo! Mes skubiai atsisveikinome.
Pro Iljičių praėjome tyliai. Jis gniaužė rankoje savo kepurę.

Mėgstamiausias mano tėvo darbas

Kiemas prie mūsų varganos grytelės Skriduliuose buvo penkių zuikio šuolių.
Tėvas išėjo malkų kapoti. Po kurio laiko kapojimo garsai liovėsi. Mama pradarė virtuvės langelį ir šaukia.
Tėvai, a, tėvai.
Po kelių garsių pašaukimų jis atsiliepia: Ką?
Ko nedirbi?- klausia mama.
Dirbu, – atsako tėvas.
Ką tu dirbi – nieko nesigirdi?! – pyksta mama.
Galvoju, – atsako tėvas.
Tai buvo pats mėgstamiausias mano tėvo darbas.

Nuotr.prie grytelės sesuo Nijolė, kaimynė Zina (Zinka) ir ET.