Temos Archyvai: Tekstai

Nudurtas mano pirmas bučinys

– Ar tu jau darei TAI?- klausia manęs Ivolikas.
– Nea.
– Ir aš ne… Gal pabandom?
– Pabandom.
– Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas.
Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių kalnelio leidžiasi raudona it burokas vasaros saulė.
– Tai aš jau eisiu,- nežinau po kiek laiko taria Ivolikas.
– Gerai, eik. Ir nepamiršk dobiliukų.
Jis pasiima skepetą su triušiams prirautais dobilais ir tolsta. Paskui tekinom grįžta, išpeša namažą saują ir prideda prie manųjų. Tada jau šauna kaip kulka ir net neapsidairo bėgdamas per vieškelį.
xxx
Šis prietykis nebuvo toks nekaltas. Jis mus – vandeniu neišskiriamus draugus – atitolino.
Ir subrendę niekada neprisiminėm ir nepasijuokėm iš to – regis, antraklasių – eksperimento. Iš naivaus Ivoliko manymo, kad vaikai gimsta pasibučiavus.
O gal vaikiškos mūsų noselės vis tik užuodė ten pasklidusią išsižadėjimo smarvelę? Nežinau.
Aštuoniolikos sulaukusį Ivoliką paėmė į kariuomenę ir paskyrė kalinių saugoti. Kalbėjo, kad jis elgiasi žiauriai. Atitarnavęs privalomus du metus jis savanoriškai liko dar vieniems ir buvo nudurtas.Tas mano pirmas vaikiškas bučinys.
.

Nuostabi šios nuotraukos istorija 


Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei 
Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei kartais vežtų Sibiran.
Tad tikrai ne nuotraukos rūpėjo. Tarp tų, kurios šeimoje išliko, šitos nuotraukos nebuvo.
Antra linija – kolekcionierius. 
Kartą viena pažįstama atvedė į Inos namus kolekcionierių, kuris domisi ir renka viską, kas susiję su anos Lietuvos kariuomene. Taip jie susipažino. Karts nuo karto pabendraudavo. Kolekcionierius atnešdavo Inai įvairių knygų, albumų.
Ir visai neseniai ans atėjo pas Inutę su šia nuotrauka. Jis ją iš kažko nupirko, nes, sako, kad atpažino S.Baniulį, kurio gyvo, aišku, nebuvo matęs, bet jo nuotrauką ne vieną žiūrėjęs. 
Ina santūri. Todėl man nepasakojo apie savo jausmus gavus tokią dovaną po 90 metų.
Man tai rauna stogą. Om

Tebemyliu

Mano Mokytojai nebemokytojauja. Nemažai jų jau Anapilin iškeliavę. Tačiau mano atmintyje jie gyvų gyviausi.

Štai matau, kaip viesulu į klasę įsiveržia lietuvių literatūros mokytoja Valerija Pučkienė – ir iš karto griebia jautį už ragų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

V.Pučkienė solidžiai prisidėjo ne tik prie to, kad pamėgau literatūrą, bet ir prie mano profesinio kelio pasirinkimo. Prisimenu, kaip kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje svaigau jai pasakodama, kad „mano kelias per stepę vingiuoja“ – būsiu geologe. Mokytoja ilgai ir metodiškai aušino mano romantišką nusiteikimą – ir įtikino, nes jos sesuo buvo geologė, tad ji turėjo visai neromantiškų šio darbo pavyzdžių.

Mano mokytoja V.Pučkienė ir po vidurinės baigimo gal dar kokius 15 metų su manim „terliojosi“ – vis rašė, atsakinėjo į mano laiškus. Dabar, gal prieš porą metų, atidavė didelį pundą manųjų. Visada, kai būnu Rokiškyje, ją aplankau ir visada – jau apie 40 metų – mums trūksta laiko išsikalbėti.

 

Mokytoja V.Pučkienė „veda vakarą“ rašytojo Juozo Baltušio apsilankymo Rokiškyje proga.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ypatingas ryšys išsilaikė ir su Juodupės mokyklos direktoriumi Petru Marcijonu.

Ši asmenybė daug gyvenimų yra stipriai paveikusi, ne visų vien teigiamai… Bet praeitą vasarą P.Marcijonas mirė, ir Juodupė liko kitokia. Jis buvo suaugęs su miesteliu ir miestelis buvo apraizgytas jo veiklos kapiliarų. Todėl sutikus kokį nors pažįstamą kalba būtinai pasisuka ir apie P.Marcijoną, kurį priglaudė senosios miestelio kapinės, pro kurias eina kelias į jo daugiau nei 40 metų puoselėtą mokyklą – dabar gimnaziją.

Neliko ir mokytojos Liucijos Masilionienės. Taktiškiausio ir šilčiausio žmogaus Juodupės padangėje. Kas ir kada jai bepaskambindavo – pasijusdavo laukiamiausiu ir mylimiausiu.

Audringos paauglystės metais esu jos išmaudyta vonioje, pamaitinta, pamigdyta.

Pamačiusi kurį nors savo mokinį įtartinai raudonais skruostais mokytoja patikimiausiu termometru – lūpomis – patikrindavo, ar „“tamsta“ nekarščiuoja.

Geografiją man dėstė mokytojas Stasys Praniauskas. Jau garbaus amžiaus buvo ir mes kvailai jį apgaudinėjom. Bet ryškiausiai prisimenu, kaip jis mane ant tik ką nusipirkto mopedo vežė.

Ėjau į savo kaimą su dideliu nauju turtu – nupirkta radiola. Pasivijo mane irgi su nauju turtu – mopedu – mokytojas Praniauskas ir įkalbėjo sėstis ant to pirpalo – parveš, nes „negalima mergaitei taip sunkiai nešti“. Važiavome trise – mano mokytojas, radiola ir aš, po jų dviejų vos tilpusi ant nedidelės sėdynės. Žvyrkelis, duobės, nepatyrimas. Ant posūkio transporto priemonę taip sumėtė, kad visi trys išlakstėme į skirtingas puses. Atsikėlusi nukruvintais keliais ir krumpliais pirmiausia puoliau prie savo brangenybės, tik paskui – gėda – pažiūrėjau į mokytoją.

Jis nesusižeidė ir, nebeįkalbinęs dar kartą ant to žvėries sėstis, nurūko vieškeliu lyg koks šešiolikmetis.

Esu jį išdavusi. Ragindamas stoti į komjaunimą, jis sakė: „Stokit visi – mažiau bėdų turėsit.“ Aš, kvailė visiška, per kažkokį klasės susirinkimą, kuriame jau dalyvavo ir mokyklos administracinė bei partinė grietinėlė, ir pasakiau – kad netikiu šios organizacijos reikalingumu, o pro forma, kaip ragina mokytojas Praniauskas, į ją stoti nenoriu.

Daug bendraklasių iki paskutiniųjų nelipo į tą… Paskui buvome „parklupdyti“ vienintelio argumento – „neįstosit“.

 

Dramatiškai susiklostė mokytojos Alvinos Žygytės likimas. Tokia poetiška, tokia romantiška lituanistė buvo paskirta kaimo mokyklos direktore. Po kelerių metų nuvažiavusi savo akimis negalėjau patikėti – apytamsėje kultūros namų salėje tarp gerokai įkaušusių kolūkiečių sėdėjo mano trapioji mokytoja ir iš visų jėgų akordeonu plėšė tuomet populiariausią dainušką: „Skinsiu radoną rožę ir atnešiu tau kas rytą dovanų, lašą vilties ir grožio, žiburį pavasio dienų…“. Metamorfozė buvo nuostabi. „Kitaip mokykla sugriūtų“, – paryčiais man sakė A.Žygytė.

Girdėjau, kad direktoriaudama ji rajone ne vienam viršininkui padus iš tribūnos pasvilindavo. Žmogus, nesupančiotas asmeninių interesų bei valdantis žodį, ir anais laikais buvo vertingas.

Dabar mano mokytoja A.Žygytė – jau daug metų invalido vežimėlyje, bet tokia pat įžvalgi, žodinga, nesusiaurėjusiu horizontu.

***

Esu nepaprastai dėkinga savo Mokytojams už tai, kad turėjau, į ką stiebtis, kad jie man – Juodupės mokyklos mokinukei – buvo pavyzdžiai. Kad aš juos mylėjau.

Tebemyliu.

 

Elena Tervidytė

 

Spausdinta „Dialoge“

Apie meilę ir gerus darbus, arba Ne pakeliui

Meilė pirmajam Mokytojui mus darė neprognozuojamus. Kai elektrine „čiečka“ susižalojau ranką, kai man lupo atkarusias odas ir žaizdas tepė jodu – visai neverkiau. Aš įtemptai galvojau, ką pasakysiu Mokytojui, kai jis pastebės ir paklaus, kas man atsitiko. O Mokytojas ne tik paklausė, bet ir paėmė mano apibintuotą letenėlę ir labai atidžiai prieš langą apžiūrėjo.

Kartą Jis užsiminė, kad labai mėgsta bulvinius blynus. Kitą rytą net keli šilti dubenėliai stovėjo ant Mokytojo stalo šalia tapetiniu popieriumi tvarkingai aprengto klasės dienyno ir nemažos krūvelės nelabai tvarkingų mūsų sąsiuvinių.

Tąsyk mano mama sirguliavo, bet pamačiusi, kad labai nusiminiau, vis dėlto kėlėsi, skuto, tarkavo, kepė. Kad blynai neatšaltų, dubenėlį nešiau užantyje ir visą kelią bėgau. Buvo daug sniego, pustė. Kažkodėl norėjau verkti.

Mes buvom prisirpę meilės. Mes nemokėjom jos atiduoti saviems. Mokytojas buvo kitoks – ne giminė, ne kaimynas, atėjęs iš pasaulio, kurio mes nepažinom, bet jautėm esant. Iš pasaulio be blevyzgų ir smurto, be naktinio lovos girgždėjimo, be varomo samagono garų. Jis buvo Pirmas kitoks ir Pirmas iš kitur. Vienoj pamokoj, nepamenu kaip, bet pamenu, kad Mokytojas aiškino, jog visada reikia daryti žmonėms gera. Po skambučio iššokus į žvyrkelį pasivijau močiutę su ožka.

– Duokit, močiute, aš Jums pagelbėsiu – ožką pavesiu.

– Ačiū, vaikeli, bėk sau greita – mano ožka labai lėta, užsispiria – tau su ja atsibos vadziotis.

– Neatsibos, neatsibos, – tikinau senutę ir gavau į rankas pavadėlį.

Mano laimė truko neilgai – ožka vos slinko, močiutė tylėjo. Aš viriau kaip špižinukas, mintys lyg paklaikusios puldinėjo iki namų ir atgal: jau dešimt sykių būčiau parbėgus ir triušius pašėrus, ir pavalgius, ir pamokas paruošus – o dabar velkuosi su ta kvaila ožka.

Ir vis dėlto pavadėlio nenumečiau. Dantis sukandus pritempiau raguotą pabaisą iki savo sankryžos ir, namo parrūkus, mamai visą istoriją apsakiau. „Aš norėjau gero, o kas išėjo? Tik laiką sugaišau.“ Mama šyptelėjo ir lyg ne man, lyg toli už posūkio esančiam tyliai ištarė: „Geri darbai nedaromi pakeliui“.

Elena TERVIDYTĖ, 2001, DIALOGAS

Ožka ne lietuviška – marokietiška, kaip matote, po medžius laipiojanti, turistus viliojanti ir savininkams pinigėlių uždirbanti.

Kai Svetlana Aleksejevič dar nebuvo Nobelio premijos laureatė

1984 –ieji- gūdus sovietmetis.  Tik ką (1982 m.) mirė Leonidas Brežnevas, Tarybų sąjungos Komunistų partijos pirmasis sekretorius, beveik du dešimtmečius valdęs Tarybų Sąjungą ir įvaręs šalį į totalią stagnaciją. Prisimenu, kaip jam vis kabino ordinus bei medalius, kaip vertė mokyklose analizuoti, atseit,  jo parašytas  knygas apie plėšinius, karą. Kaip turėjome, spaudoje dirbantys, perskaityti  eilinio partijos suvažiavimo „neeilinę“ medžiagą ir „atsižvelgti į joje akcentuotas aktualijas“. O, vargo vakariene!

Ir tai tęsėsi 18 metų! Gerai, kad bent po L.Brežnevo pirmieji sekretoriai greičiau ėmė mirti (atsiprašau) – vis šiokie tokie pokyčiai buvo justi.

Ieškodama ko nors kitokio tais laikais respublikinėje bibliotekoje nuolat skaičiau „Литературная газета“ , storuosius žurnalus: „Новыи мир“, „ Иностраннфя литература“ , „Октябр“, „Знамя“. Per šiuos leidinius atradau daug stiprių rašytojų ir žurnalistų.

1984 m. žurnale „Октябр“ perskaičiau Svetlanos Aleksejevič «У войны не женское лицо».

Sukrėtė. Šiek tiek  išverčiau, 1985 m. atspausdino „Literatūra ir menas“.

Paskui pasirodė antra dokumentiniais pasakojimais paremta jos knyga «Последние свидетели. Tai karą mačiusių vaikų pasakojimai. Vėl šiek tiek  išverčiau ir atspausdino žurnalai „Tarybinė moteris (1986, nr.6) bei „Šeima“ (1986, nr.5).

Tarp popierių nūnai aptiktas atsakymas iš Baltarusijos žurnalistų sąjungos (tuomet S.Aleksejevič dirbo žurnaliste) rodo, kad bandžiau su ja susisiekti. Nepamenu, kodėl nepavyko. Gali būti, kad sutrukdė kardinalūs pokyčiai mano pačios gyvenime.

Prieš pora metų būdama Oršoje (Baltarusija) visuose knygynuose klausiau  Svetlanos Aleksejevič knygų. Nei viename nebuvo nei vienos. Jaunos pardavėjos net jos pavardės negirdėję… O netrukus Ji gavo (2015)  Nobelio premiją.