Temos Archyvai: Kelionės

Kelionės, nuotraukos, pastabos

Mašina po šiaurės Tailandą. I dalis

Kaip minėjau savo punktyrinėje ataskaitoje  apie visą kelionę po Tailandą http://www.tervidyte.com/2019/02/25/tailandas-ataskaita/ , šiaurės Tailandas labai kitoks. Kodėl? Galbūt labiausiai tai nulemta istorijos.

Viduramžiais šiaurės Tailando žemėse egzistavo Lanna arba Lannatai karalystė, kuri reiškia „milijoną ryžių laukų“. 14-15 amžiais  vyko  nuolatiniai karai su Ayutthaya (dabar senoji Tailando sostinė) ir Birma. Pastaroji išnaudojo Laną 200 metų. Tik XVIII a. pabaigoje Ayutthaya išlaisvino Laną iš Birmos vergystės. Lanna tapo Chiang Mai karalyste ir…  Bankoko vasalu.

Kaip žinia, istorija turi įtakos ir žmonių chrakteriams. Man šiauriečiais pasirodė kitu pasitikintys, draugiški, mielai bendraujantys. Pietiečiai, mano galva, jau seniai pajungti turistams ir nebe gyvena autentiško gyvenimo.

Bet visi apibendrinimai pavojingi, nes gali būti neteisingi. 

Tad grįžkime prie keliavimo reikalų.

 

Internete netrūksta įvairių maršrutų nuorodų, kaip  su mašina keliauti po šiaurinį Thai regioną, ypač rusai daug maršrutų schemų yra patalpinę.

Man dienų skaičius lėmė maršruto pasirinkimą. O dienų skaičių lėmė mano mielos bendrakeleivės Okasanos atostogų trukmė.Beveik kaip pasakoje apie lazdyno suplėšytas kelnes :)

Taigi, leiskimės į kelią dėl nieko nedrebėdami, nes viskas bus taip, kaip tegali būti –  geriausiai. Dabar ir visados :)

Iš Ranong lėktuvu atskrendame į šiauriausią Tailando miestą Chiang Rai. Pirmas malonus nustebimas – užsakytas taksi mūsų laukia, nors vėluojame daugiau nei valandą. Maža to, bevažiuodamos išsiaiškiname ( patarimas: kelionėse klauskite visko ir visų 😊 , kad jie -vairuotojas bei mergina – ir mašinas nuomoja. Du zuikiai iš karto. 

Jau kitą dieną ir išsinuomavome iš jų naujutėlaitę (trys mėn.nuo pirkimo) mašiną už 800 batų per parą. Ir svarbiausia – sutarėme, kad mašiną grąžinsime kitame mieste, t.y. Chiang Mai. Nesiaiškinau kodėl, bet nuomotojai prašė, jei sustabdys policija, sakyti, kad tai draugų mašina, o ne kad nuomuota. Matyt, dėl kokių nors mokesčių.

Mūsų viešbutuką „taksistai” rado ne iš karto. Labai atidžiai reikia GPS rinkti pavadinimus, nes panašių ten netrūksta. Ir antras patarimas: neapsistokite, jei galite, pačiuose pigiausiuose Thai viešbučiuose. Nuo 650 batų už naktį – jau visai nieko😊

Ką apžiūrėjome Chiang Rai?

Pagrindinės turistų gundymo vietos –  šventyklos. Mes pasibuvome  dviejose: Wite Temple ir Blue Temple. 

Jos skirtingos. Pirmoji, neseniai pastatyta vieno Tailando milijardieriaus lėšomis. Tikrai įspūdinga. Su daugybe intelektą provokuojančių šiuolaikiškų elementų. Kai kas sako –  kičas. Nežinau. Tikrai aišku, kad ji visai kitokia nei tradicinės budistų šventyklos.

Wite Temple

Wite Temple (Baltoji šventykla) yra netoli miesto. Nuvažiuoti patogu autobusu iš autobusų stoties. Bilietai pigūs. Į šventyklos teritoriją įeinant reikia pirkti bilietą, bet jis pigus. O pasibūti ir pasidairyti po visa teritoriją tikrai labai įdomu. Su Oksana juokėmės, kad tokiame kaip prie šventyklos įrengtame tualete – ne be reikalo auksiniu vadinamas  –  turbūt nebeteks būti :) 

Nedidelis nuostolis.

Rašoma, kad šios šventykos sumanytojas taip įsivaizduoja rojų, o pasirinkta vien balta spalva esą simbolizuoja Budos švarumą.

Dauguma, o gal ir visos, skulptūros, architektūros detalės papuoštos veidrodžių gabaliukais. Tad  saulėtą dieną šventykla tiesiog spindi ir šviečia.

Įspūdinga, bet fotografui imti vaizdą gana keblu.

Šventyklos viduje fotografuoti draudžiama, bet vieną nuotrauką iš Ten jūs galite pamatyti mano galerijoje viršuje – dvylikta. Tik niekam nesakykite, kad kartais aš nepaisau draudimų –  viskas tik dėl jūsų akių mėlynų :)

Blue Temple – visai kitokia. Bet irgi kaip iš pasakos.

Ypatingai įdomios šioje šventyklos sienos. Galima būtų tyrinėti valandų valandas, nes čia nėra beprasmių ženklų.

Susižavėjimą keliančios atskiros detalės.

Liko nepamatyta arti Chiang Rai : kaimas, kurio moterims ant kaklų dedami specialūs žiedai , ir jos tampa ilgakaklės ; trijų valstybių (Tailandas, Laosas ir Kombodža)  sueitis 😊 vienoje vietoje.

Tęsinys bus apie įdomią reputaciją turintį miestelį Pai ir nuostabųjį Chiang Mai.

Iki malonaus :)

TAILANDAS (ataskaita)

Netrumpai,  mėnesį (2019 01 17 – 2019 02 22) su  trupučiu keliavau po Tailandą. Pradžiai pateiksiu tam tikrą statistiką. Gal ji man pačiai pravers planuojamam platesniam aprašymui ar tikslesniems parašams prie nuotraukų. Gal ir jums, kas nors įdomaus bus.  

Nuskridau į Tailandą ir grįžau per Kijevą Ukrainos avia linijomis. Vilnius – Kijevas skrydis trunka valandą 10 min. Kijevas – Bankokas – vienuolika valandu. Bet du kartus pamaitina :)

Kai kas internete peikia šias avia linijas – man jos tiko ir patiko, tik jau kelintą kartą patiriu Kijevo oro uosto darbuotojų grubumą, kažkokį piktą keleivių ignoravimą. Gal jie labai nelaimingi?

Taigi ką veikiau pačiame Tailande? Paklajojau po Šiaurės Tailandą, užkabinau šiek tiek pietinę jo dalį (Krabi, Ranong) ir finišavau sostinėje Bankoke.

labai skiriasi atmosfera šiuose regionuose. Šiaurė – labai paslaugūs, draugiški, besišypsantys žmonės. Pietūs – turistų gerokai nubukinti, abejingi. Centras/Bankokas – didmiestis yra didmiestis. Čia kiekvienas žiūri, kaip jam ištverti.

Bet tai, aišku, tik mano nuomonė.

Kiek buvo vietinių skrydžių? Keturi.

  • Bangkok – Ranong
  • Ranong – Chiang Rai
  • Chiang Mai – Krabi
  • Krabi – Bangkok

Skridau dviejų avia linijų lėktuvais : Nok air ir Asia air. Vieną kartą pasinaudojau tarpininkaujančia firma Opodo ir permokėjau. Iš pradžių jie rodo patrauklią bilieto kainą, o kai pasieki užsakymo finišą, prideda pusę sumos sau.  Šimtą skaičiukų surašius negi begrįši į nulinę pradžią?

Vienam skrydžiui bilietą nupirko Gabrielė per Greitai.lt. Pamažino mano vargus. Ir grįžimo bilietą ji paankstino.

Anksčiau grįžau, nes pajutau, kad esu pilna, nebesugeriu naujų įspūdžių, o pliažuose gulėte nemoku. 

Su grįžimo bilietu ir kitiems gali rastis keblumų. Kadangi norint gauti Tailando karalystės vizą, reikia turėti grįžimo bilietą, tai kebloka numatyti, kiek iš tikro norėsi būti. Bet gal ne visiems :)

Keturis kartus keltiausi keltu

  • Ranong – Ko Payam (sala)
  • Ko Payam – Ranong
  • Krabi – Ko Lanta
  • Ko Lanta – Krabi

 

Patogu, jei užsisakai per viešbutį ar agentūrą. Jie tada paima su mašina iš sutartos vietos, nuperka bilietą į keltą ir persikėlus nuveža arba ne iki užsisakyto viešbučio.

Nuobodžiausia tokios kelionės dalis – kai autobusiukas renka keleivius, išsibarsčiusius po įvairias vietas, paskui taip pat juos išvešioja. Taigi, ant kelto praleidi mažiau nei valandą, o surinkimams ir išvežiojimams apie dvi. Važiuojant į Ko Lanta vairuotojas dar užsuko į degalinę, paskui vandens paimti draugui į salą (šventas reikalas😊. Du didelius plastmasinius bakus paėmė. Kad jie tilptų, visas kuprines naujai permetė. Ir ne kartą.

Keliautojai rašo, kad taip dingsta kai kurie daiktai iš kuprinių. Man irgi šis tas dingo, bet nežinau, ar tikrai per tokius keliavimas. Galėjau ir pati kur nors palikti.

Bet kad tokių autobusiukų vairuotojai  nesiceremonija ir su keleiviais – tai, deja, tiesa. Jei sugalvoja kurį nors persodinti į kitą vietą, tai beveik pirštu į tą turistėlį beda ir suprask, ką daryti. Nes angliškai  jie nešneka.

Nors kartais nesuprasi: ar tikrai jie nesupranta angliškai, ar tik apsimeta, kad nesupranta.

Tad keblių situacijų dėl to sunku išvengti.

Aha, kas dar buvo?

Du smagūs pasiplaukiojimai laiveliais ir kajakais.

Ko Lanta saloje ir apie AoNong, netoli Krabi.

Gražumas vaizdų iš laivelių ir kajakų.

Bet stipriausius potyrius suteikė raftingas netoli Chiang Mai. Kai tave srovė didžiuliu greičiu neša tiesiai į akmenį, paskui beveik stačiai leidžia žemyn ir visaip kitaip sukioja – smagu. Jei neišvirsti, nenusibrozdini šonų ar kitų kūno dalių.

Khampan Rafting nuotrauka.

Tailande vairavau mašiną ir motorolerį.

Mašiną Tailando šiaurėje. Ypatumas, kad eismas ne kaip Lt, o kaire puse ir vairas mums neįprastai – dešinėje.

Iš pradžių tai baisoka, ypač žiedinėse sankryžose :) Kad neišvažiuotum prieš eismą, turi kažkaip persisukti smegenyse erdvės suvokimas.  Prie visos tos įtampos prisideda ir vietiniai vairavimo subtilumai ir visai nežinomų miestų gatvės ar kalnų keliai. 

Gerai, kad turėjau puikią šturmanę Oksaną. Tik vieną kartą – kai įvedė į Chiang Mai turgų – pyktelėjau. Nes ten be visų transporto priemonių dar ir masė žmonių, vaikų, šunų… O buvo jau tamsu. Om.

Ir stipriausi įspūdžiai, manau, abiems liko iš važiavimo, kaip mes manėme, į kokį tai reklamuojamą apžvalgos kalną. Įvarėme neasfaltuotu provėžuotu duobètu keliuku į kalną. Posūkis ant posūkio, iš viršaus leidžiasi sunkvežimiai, su kuriais tik tam tikrose vietose gali prasilenti 3-5 cm atstumu. O Oksanai iš šono dar ir kriaušiai nežemi matosi.

Keletoj vietų buvom sustoję su kitom mašinom nosis į nosį, kaip  ožiai. Aš mielai praleisčiau, klausiu Oksanos, kaip toli ratas nuo krašto, ji sako 5 cm. Na, sorry, nejudu. Juolab matau, kad vyriškiui su visureigiu, koks pusmetris laisvas.

Gal jie taip kibino dvi moteriškes? Nežinau. Bet jau geriau niekaip, nei taip.

Tai mašina važinėjom 8 d., labai komfortiška, nes kur nori sustoji, nereikia ieškotis, kas nuveš saulėtekio stebėti ar prie kanjono. Ir nebrangu – 800 batų už parą. Benzino valgė priklausomai nuo vietovės. Bet nerijo.

Elena Ona Tervidytė nuotrauka.

Na, ir dviejose salose lakiojau su motoroleriu. Septynias dienas prašvilpiau su vėjeliu. Gal net smagiau nei mašina. Kai važiuoji įkaitintu asfaltu ir dar iš viršaus kepa +33, tai beveik įeini į transą . 

Motorolerio kaina parai maždaug 200 batų. Galima ir šiek tiek nuderėti. Svarbu pradžioje išbandyti, ar traukia į įkalnę, ar gerai stabdo. Na, neblogai būna, jei rodo kilometražą ar bent benzino kiekį :)

Nakvojau 8 viešbučiuose ir 2 bungalow.

Savo kojomis nuėjau apie 231 km. Nemaža dalis tų kilometrų buvo pasunkinti: per džiungles ar kopiant/leidžiantis į visokius kalnus. Laiptų buvo tikrai tūkstančiai. Dėkinga savo kojoms, kad  atlaikė.

 

Fotografavau. Padariau 3,335 kadrus dviem kamerom (Nikon ir Canon), plius šiek tiek telefonu. Žinoma, vien per pirmą peržiūrą kelios dešimtys jų jau nulėkė į šiukšliadėžę. Ir dar daug neliks įdėmiai apžiūrėjus. 

Filmavau. 17 vaizdo įrašų. Pasirodė, kad draugams patiko tie įrašai, kuriuos keliaudama dėjau. Bet turiu išmokti greito, minimalaus video paredagavimo, kad nevarginčiau kitų pasikartojimais ar šiaip prastais vaizdais.

Turėjau šią techniką: du fotoaparatus, vienas, ačiū die, mażas ir nesunkus, telefoną ir iPadą.

Suneśiojau dvejis bridžus.

Dar nesuskaičiavau, kiek pinigų išleidau. Nešvaiščiau, bet…

Pamečiau:

Vieną kitą kg kūno svorio (negaila); Striukę ( gaila); Pora apatinių:) Dar keletą smulkmenų.

Žinoma, dariausi visokius (Tadicinį thai, su aliejais, kojų padų)  masažus – virš 10.  Neišbandžiau: erotinio, su žolelėm, su akmenimis, taškinio.

Įdomu, kad su tailandietišku masažu  susipažinau dar Vilniuje. Prieš keletą metų nedidukė tailandietė tada tiesiog šoko ant mano  kūno. Vaikščiojo ant jo ir kulnais, ir keliais, ir alkūnėm – ir juokėsi, kvatojo, kai iš skausmo mano roža kraipėsi.

Čia keletas irgi buvo stiprių. Jei nenubluks įspūdžiai – aprašysiu.

Valgiau labai aštriai, ką man draudžia daktarai, bet jaučiausi geriau nei įprastai. Tai dariau ne dėl eksperimento, o todėl, kad  išprašyti patiekalo be prieskonių, tiesiog užduotis beveik neįmanoma. Todėl kelionės antroje pusėje pusryčiams jau pirkausi pieną, duoną ir jogurtą parduotuvėse.

Egzotiškiausi ragauti patiekalai, vaisiai:

Duranas. Labai įdomus skonis – kaip supuvusių silkių ir neplautų kojinių.

O džiovintas – be blogo kvapo ir skanus. Namiškiams patiko.

 

 

 

 

 

 

 

 

Gidas austres nulupinėjo nuo uolų, kurias per potvynį apsemia vanduo, ir čia pat davė paragauti gyvų austrių.

Reikėjo atitinkamai nusiteikti, kad paragaučiau keptų vabalų.

Dar ragavau varlių šlaunelių ir, žinoma, visų giriamą įdarytą ananasą.

Dar – putpelių kiaušinių, išvirtų karštosiose versmėse.

Tiesa, labai pasisekė, kad pamačiau Tailando gėlių festivalį. Jį globoja pats karalius, tai renginys maštabiškas ir tikrai įspūdingas.

Šiam kartui tiek. Ačiū, kad perskaitėte. Dovanokite smulkias klaideles – ištaisysiu vėliau.

P.S. Aplankytų šventyklų nepamiršau. Bet tai kiek kitokio rašymo stiliaus reikalaujantys objektai.

 

Start to Thailand

Nežinau, ar kas paskaitys. Žinau, kad niekam, išskyrus du tris artimus žmones, tai ir nėra svarbu. Bet pati būsiu užfiksavus: šiandien išskrendu į Tailandą.

Dviems mėnesiams, jei viskas klostysis gerai. O jei ne – bus matyti. 

Apsispręsti dėl atgalinio bilieto datos verčia vizą išduodantieji. Taip tampi savo apsisprendimo įkaitu :)

Kelionei ruošiausi ilgai, gal net per ilgai. Jaučiuosi kiek perdegusi.

Dvi su trupučiu savaitės kartu keliaus Okasana Judakova. Geresnės bendrakeleivės, matyt, tikėtis nebuvo galima:)

Viliuosi, karts nuo karto šį tą parašyti ir čia, ir fb.

Sudie, mielieji. Dar neatsiskyrusi, jūsų jau ilgiuosi.

Afrika, Marokas, I dalis informacinė

Marokas – tai ir žalia šiaurė,

ir dykuma,

ir vandenynas,

ir kalnai,

ir miestai,

ir žmonės,

ir ožkos medžiuose…

Pasistengsiu kelionę po Maroką (2017 gegužės mėn.) aprašyti ir iliustruoti taip, kad kiek nors tiktų ir besiruošiančiam ten keliauti, ir neplanuojančiam to daryti, bet žingeidžiam.

Maršrutas

Nuvažiavome apie 1500 km. Atstumas ne didelis dviems savaitėms, bet neapsigaukite. Lygumos tik palei vandenyna, kitur kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, o Atlas kalnai – iš viso kita vairavimo pasaka.

Taigi atskridom į Fes/Fezą, čia išsinuomavom mašiną ir kilom į šiaurę, į gražųjį Chefchaouen/Mėlynąjį miestą.Tada „dėjom“ į kairę iki vandenyno. Sugalvojom išsukti iš autostrados – nepasiteisino:ilgai nebuvo grįžimo į autostradą, kratėmės duobėtais keliukais beveik pro sovietinės fermas. Taigi, važiuoti reikia autostrada į Kenitrą arba tiesiai į Rabat. Pasiekus vandenyną yra du pasirinkimai: a)važiuoti vandenyno pakrante; b) važiuoti autostrada.  Jei laikas spaudžia, maukite autostrada, jei ne – grožėsitės vandenyno vaizdais. Atstumas beveik tas pats, bet paleis vandenyną nemažai miestelių ir gyvenviečių, kur greitis ribojamas.

Palei vandenyną žemyn nuo Rabat: Casablanka, Al Jadida, Safi, Essaouira.

Nuo Essaouira sukom į dešinę ir kirsdamos Marakeschą nuvažiavom į Ouarzazate

Atstumas nedidelis, bet čia mus pasitiko gražieji Atlas kalnai. Be penkių valandų jų nepervažiuoja ir kasdien kursuojantis vairuotojai. Tikrai nepalėksite, o juk dar ir pasigrožėti reikia.

Iš Ouarzazate jau su džipo vairutoju važiavom į Sacharos dykumą. Netoli ten paveža, tai tos dykumos kaip medaus per stiklą J

Iš Ouarzazate į Marakešą dalį kelio grįžom aplinkiniu keliu ( gal kiek sudėtingesniu), bet pamatėm kitokesnio žmonių gyvenimo.

Vairavimo ypatumai

Labiausiai netikėti buvo žiedai, daug žiedų, autostradose. Prie jų artėjant visur ženklai 80, 60 ir 40 greičio ribojimas. Reikia paisyti. Mane sustabdė policininkai, bet pagailėjo, baudos negavau.

Mieste važiavimas labai chaotiškas. Kai įvažiavom į Casablanką, pakliuvom į 6 eilių eismo jūrą. Net priešingas kryptis skiriančios linijos nebuvo. Niekas posūkių nerodo, stoja, kur nori. Be mašinų, zuja motoroleriai, mopedai, pėstieji maklina kur nori… Kai trasoje pasirodė ir riedlentininkai, pasiūliau Gaby trumpam sustoti. Kitur tokios košės nepatyrėm.

Finansai

Mums išlaidų nemažą dalį sudarė mašinos nuoma. Nebuvom užsisakę internetu, nes firma neatsakė, ir mes pagalvojom, kad gal vietoje net pigiau sutarsime. Nieko panašaus.

Benzinas nebrangus, mūsų Dacia jo nerijo.

Maistas – pigesnis nei Lietuvoje.

Viešbučiai – kaip kur. Minimaliausi patogumai ir mažiausi kambariai , aišku, Medinų (senamiesčių) dalyse apsistojant. Mes mokėjom nuo 16 eurų už naktį iki 30.

Viešbutį iš Lietuvos rezervavome tik pirmoje „stotelėje“ – Feze. Kitur užsisakydavom internetu prieš parą. Rabate (sostinė) pakliuvom į keblią situaciją – nei viena viesšbučio tarnautoja nekalbėjo angliškai. Tad jei internate randate viešbutį, kuris tinklalapyje prisistato tik prancūzų kalba, žinokite, kad tik ja ir susikalbėsite. Bendrai, Maroke keliauti mokantiems prancūziškai, be abejo, būtų komfortiškiau.

Dviese išleidom apie 1700 eurų. Čia ir su lėktuvo bilietais. Į Maroką skridom per Bergamą, grįžom per Londoną.