…yra eglė ir mėnulis, bet prieš meilę viskas nulis :)
Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė
Artėja šv.Kalėdos. Vilnius, 2016
Varkos dantys
Ji buvo mūsų kaimynė.
Jei atvažiuodavom autobusu, eidavom pro jos namus. Ir į pradinę mokyklą aš kasdien vaikščiojau pro Varkos namus.
Jos antrojo vyro, Jeriomkos, neprisimenu, nors jųdviejų sūnus Ivolikas buvo mano metų ir su juo – svetimu – pirmą kartą pasibučiavau.
Gyveno jie geresniame ir didesniame nei mūsų name ir pirmieji kaime įsigijo televizorių. Mes su Mama visada eidavom vakarais dailiojo čiuožimo žiūrėti, o Varka praeidama pro TV kambarį vis piktindavosi: “kurvos – visam pasauliui nuogas zadnicas rodo. Tfu!”
Kaimynė Varka buvo septynių vaikų mama. Su pirmuoju vyru, kuris žuvo karo metais ir už kurį, regis, šeima gaudavo kažkokią paramą, ji buvo susilaukusi šešių ir su antruoju, kaip minėjau, vieno. Ivolikas po kariuomenės liko dirbti kalinių prižiūrėtoju ir buvo nudurtas į nugarą – tas pirmas mano bučinys.
Viena Varkos dukra, Aksinija, partijai pašaukus buvo išvažiavus į Kazachstano plėšinius. Pas mus sakė „Celinon“, pagal rusišką šio kvailo projekto pavadinimą. 1954-1956 metais į plėšinius buvo pasiųsta apie 50 tūkst. jaunų žmonių. Aksinija buvo viena iš jų.
Prisimenu vieną epizodą. Važiuojam atviram sunkvežimyje ir visi dainuojam: https://www.youtube.com/watch?v=x8l4a-KfeCs. Vėjas plaiksto merginų skareles, sukneles, plaukus ir sūkuriuoja apink jaunas galvas tolimų kraštų ilgesį. Aksinija man tada atrodė ypatinga. Mes greitai išmokom visas jos parsivežtas rusiškas dainas apie plėšinius. Sovietų propaganda „varė“ gerai, visus menus pajungdama. Dar ir dabar internete galima rasti ne tik dainų, bet ir filmų, paveikslų apie tarybinių žmonių norą plėšinius paversti derlingomis žemėmis.
Bet aš nutolau nuo pasakojimo apie Varkos dantis.
Taigi Varka, kai išvarydavo samagono, stipriai išgerdavo. Mama pagal gyvulio baubimą suprasdavo, kad „Veročka užbaliavojo“, ir pasiėmus kibirą eidavo jos karvės melžti. Pienu apdalindavo ir šunį, ir katę. Likusį įleisdavo į šulinį. Nors tam buvo skirtas specialus bidonėlis (uždaromu dangčiu) , atsikvošėjusi Veročka nesugebėdavo jo ištraukti pieno neišteliūskavus, ir gilaus šulinio vanduo pabaldavo .
Kartą po eilinio užgėrimo jau šiek tiek atsigavusi Veročka pastojo man kelią ir be ilgų užuolankų išdėstė reikalą: ji pametė dantis. Aš esą greit lakstau, geriau nei ji matau – gal galėčiau jos dantų paieškoti. Jei rasiu, gausiu rublį.
Rublis anais laikais buvo pinigas. Palyginimui: pradėjusi dirbti kolūkyje už 10–12 val. darbo dieną retai gaudavau rublį su kapeikom. Todėl, matyt, lengvai sutikau.
Greit aplėkiau visus takus, kuriais dikta kaimynė paprastai vaikščiodavo, ir radau tuos nelemtus dantis. Jie aukštielninki gulėjo vėmalų baloj, nuo kurios dar sklido rūgšties kvapas. Nuo to aitraus kvapo, nenatūraliai rožinių dantų manęs vos nesupykino, ir aš nuo tos bjaurasties kulka parlėkiau namo.
Didžiai pasipiktinusi Mamai išdėsčiau reikalo esmę ir, matyt, laukiau jos supratimo. Tačiau Mama sušneko visai apie kitką. Kad visiems nelengva gyventi, o vienišai moteriai ypač. Kad jei kas prašo pagalbos, reiškia, pasitiki, o pasitikėjimas – didelė dovana, – ne visi ją ir gauna…
Jau negaliu atkartoti, ką ji man tada kalbėjo, bet summa summarum – aš labai panorau padėti kaimynei. Tačiau vis tik ne tiek, kad po vėmalus kapstyčiausi.
Mama šitai suprato. Paėmė skepetėlę, kibiriuką su vandeniu, man liepė nuo skiedryno porą tvirtų pagaliukų prigriebti. Taip apsiginklavusios abi patraukėm prie tos vietos.
Stebėjau, kaip Mama, kažką visai kito pasakodama, „akuratnai“ tuos dantis pagaliukais iškočiojo į švarią žolę, visaip pavartydama vandeniu nupylė ir skepetėlėn suėmė.
Varkos kieme dar to nubalusio vandens iš šulinio pasėmė, į jį dantis įleido, paskalavo ir atsargiai išėmė. Skudurėliu sausai nušluostė. “Še, – sako, – paduok Veročkai.”
Man vis tiek bjaurūs tie dantys. Nuskyniau varnalėšos lapą ir ištiesiau, kad Mama ant jo tuos dantis padėtų.
Ir, matyt, vis tik apie tą žadėtą rublį galvojau, nes Mama vėl ėmė kalbėti tarsi apie mano gerą širdį, tarsi apie kiekvieno žmogaus norą kitam padėti… Ir kad geri darbai niekada nebūna už pinigus. Už pinigus būna tik paslauga. Ji retai esą teikia džiaugsmo. Tai tik mainai. O pagalba – ohoho.
Nežinau, kiek iš tos kalbos supratau, kiek ne, bet įteikiau kaimynei jos rožinius dantis ant žalio varnalėšos lapo labai džiugiai ir nepaprastai laiminga pasijutau, kai ji juos tuoj pat į burną susikišo – ir iškart tapo graži.
Elena Tervidytė
Čia kaimynės Varkos trobesiai tebėra kaip buvę. Namas pro užaugusiais pušis menkai matosi. Bet pirtelė, tvartas, šulinys – viskas kaip tada.
Atspindžiai. 2016 ruduo
Senutė su papūgėlėm. Larnaca, 2016
Dviese. 2016
Naktis prieplaukoje. Larnaca, 2016
Jurgos Ivanauskaitės sms. I d.
Apie Jurgą Ivanauskaitę, talentingą rašytoją, ryškią asmenybę, dailininkę, daug parašyta, pasakyta, parodyta. Tad tik imk ir skaityk. Todėl šią Jos gimtadienio dieną nieko nerašau, įdedu autentikos – keletą Jurgos man rašytų sms ir nuotraukų, kurios, mano galva, gal padės geriau suprasti apie ką rašoma.
Jurga IVANAUSKAITĖ:
Prisiminiau, kad blondinei dar reiks blakstienu, gal gali paklaust Juditos, kur tokie daiktai veisiasi ir kaip prisitvirtina prie akiu. Sviesaus vakaro
2006 06 02
Valio. Tik man reik nelabai ilgu, kuklesniu, ir turbut dar reiks kliju
2006 06 03
Labai blogai jauciuosi.Net blondinei neturiu jegu
2006 06 04
Nudeginta visa gleivine, vos pajegiu kvepuot, nieko nepraryju ir beveik neprakalbu
2006 06 04
Medikai sako, kad taip ir turi buti. Ryt gal jau bus geriau. Pranesiu
2006 06 04
Siandien jau siek tiek geriau. Treciadieni apie 10-11 gal galetum pavezt i Santariskes? Masaza kada nors isbandysiu, siandien uzsiimu skalbimo terapija
2006 06 05
Ryt susitarsim. Neplanuoju net pusdienio i prieki
2006 06 05
Gerai kad nepirkai. Gal treciadieni nuvaziuosim i ortopedine pard. Nevark
2006 06 05
Atsigavau, o Tu? Labai aciu uz kantrybe. Didziausia ispudi man padare kaciu sepecio kaina
2006 06 08
Batai nuostabus, tikrai eisiu su jais miegot. Didziausias aciu!
2006 06 09
Su Batais esu miske ir intensyviai galvoju kad man reik dar vienos tokios poros
2006 06 11
Vieni butu namams, kiti laukui
2006 06 11
Nerizikuok. Gal dar kur nors yra STDPTOP parduotuve kurioj butu pasislepe tokie pat svajoniu batai?
2006 06 12
Friducios luks ypac Blondine, kuri akivaizdziai mane nustelbia. Ar jos susikibs rankom? Gal gali atsiust vien Blondes foto?
2006 06 14
Namuos vesu. Laukan turbut neisiu, nes karstis labai vargina. Gerai kad Blondinei davei apelsina nes seselis mane gasdino
2006 06 18
Dvigubai stipresnes chemijos pagal JAV metoda atsisakiau, didins 20%pagal svedus Jei tai paskutine mano vasara noriu ja matyt gyvo, o ne leisgyvio zmogaus akim
2006 06 20
Laikausi.Koja ketvirtadieni persvies, bet daktaras Svedijoj ir Grisk. pataria neoperuot, nes per daug kruviu organizmui. Blondine visiem labai patinka
2006 06 21
O ar gavai auksinio dazo?
2006 06 21
Šauksmas :)
Kas yra tyla?
Aš, kaip ir visi vaikai, tėvams, dažniausiai Mamai, užduodavau įvairiausių klausimų. Vienas mano klausimų iš Mamos pareikalavo nemenkų pastangų :)
Vieną naktį Ji mane pakėlė iš miego, pasakė nieko neklausinėti, aprengė ir išsivedė į lauką. Švietė ryškus mėnulis. Sniegas žėrėjo.
Mama paėmė už rankos ir tylėdama vedėsi keliuku link miško. Netoli pamiškės išsukom iš keliuko ir patraukėm per didelį lauką. Aš klimpau sniege. Tada Mama paliepė eiti jos pėdom ir tipeno mažais žingsneliais, kad aš įtaikyčiau į jos pėdas.
Kai pasiekėm vidurį lauko, Mama sustojo ir aš sustojau. Ji užvertė galvą į dangų, ir aš užverčiau.
Man atrodo, kad ilgai taip stovėjom. Aš net nugriuvau ant nugaros. Ir Mama prisėdo į sniegą.
Po kurio laiko Ji paklausė: ką girdi?
Aš negirdėjau nieko. Ištraukiau iš kepurės abi ausis – vis tiek nieko. „Aš nieko negirdžiu, Mama”.
– Tai ir yra tyla, vaikeli.
Grįžtant namo nebepaėjau, o šaltis griebė, ir Mama turėjo mane kaip maišelį užsimesti ant pečių – neturėjom rogučių.