Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė
Irena Veisaitė
Irena Veisaitė Švietimo ir mokslo ministerijos kolonų salėje.
Irena Veisaitė, Palmira Kelertienė ir Gražina Michnevičiūtė Jurgos Ivanauskaitės bute po rašytojos laidotuvių.
Taip tądien buvo sujungtas dangus su žeme
1998 m., Gruzdžiai. Mokytoja Laima Abraitytė ir Laimos Tupikienės anūkę Laimutę apkabinusi
Meilė Lukšienė.
Už nuotraukos slypinti istorija
Gruzdžių mokykla (Šiaulių r.) su „Dialogo“redakcija 1998 m. organizavo švietimo reformatorės Laimos Tupikienės paminėjimą.
L.Tupikienė ir tarybiniais laikais buvo garsi lituanistė, tad natūralu, kad prasidėjus didžiajam Sąjūdžiui ji drauge su Meile Lukšiene įsitraukė į Lietuvos švietimo esminę pertvarką. Tai nebuvo vien dokumentų kūrimo metas, kaip pasakojama išleistose švietimo istorijose,- tai buvo ir arši nuomonių kova tarp buvusių kolegų, buvusių bendražygių. Vienos tokios žodinės kovos metu (per posėdį) neatlaikė Laimos Tupikienės širdis.
Pasijutom kaip , anot mokytojos Laimos Abraitytės, Grainio liepą nukirtus.
Taigi 1998-ieji, daktarei M.Lukšienei jau 85-eri, bet paminėjimo organizatoriai, žinoma, nori, kad ji dalyvautų . Aš labai atsargiai Daktarę pakalbinu, bet labiau atlikdama pažadą mokytojams, nei tikėdamasi ją suagituoti – kelias tolimas, kelios valandos mašinoje ir jaunesniam kūnui nelengvos. Viską išklausiusi Daktarė iš karto sutinka ir kai aš net bandau užgesinti jos pasiryžimą ji nepasiduoda. Taip, priėmusi sprendimą ji naujai jį retai pervarstydavo.
Tad tvirtai sukomplektuotas ekipažas: M. Lukšienė, L.Abraitytė, „Dialogo“ žurnalistė ir aš – ankstų rytą išvažiavome link Gruzdžių.
Diena buvo graži. Pora valandų pavažiavus Daktarė paprašė sustoti, kad pajustume žemę po kojomis.
Tik vėliau supratau, koks prasmingas buvo tas Jos pasakymas, o tuo metu galvojau, kad nuo greito važiavimo truputį pradeda suktis planetos ir reikia išlipti iš tos „konservų dėžutės“. Juolab, kai ji maža, nestabili, prastai vėdinasi…
L.Tupikienės paminėjimas Gruzdžiuose praėjo sklandžiai. Buvo ir sakrali akimirka: visa salė atsistojo. Neprašyta. Tiesiog kelias dešimtis žmonių vienu metu iš vietų pakėlė pagarbos ir bendrystės pajauta.
Po oficialiosios dalies buvo ir neoficialioji. Pedagogai laukė visų vaišėmės nukrautais stalais ir noru neformaliai pabendrauti. Mums, vilnietėms, buvo numatę nakvynę. Lyg su tokiomis mintimis ir sėdome prie vaišių stalo. Bet neužilgo Daktarė labai delikačiai pasakė, kad ji labiau norėtų šiandien grįžti namo.
Einant į mašiną pamačiau Jos kojas – taip sutinę, kad lipa iš batelių. Bet įkalbėti, kad sėstųsi ant galinės sėdynės ir ištiestų sutinusias kojas – nepavyko. Ir grįžtant ji tiesi kaip žvakė sėdėjo priekyje, šalia vairuotojos. „Man patinka matyti kelią“,- sakė.
Sutemo. Kažkur pusiaukelėje nusprendėm kojas pamankštinti, gal ir kokios arbatos išgerti. Užmačius tokią užeigą, užsukau. Daktarę iš mašinos beveik ištraukėme, abi su mokytoja Abraityte už parankių suėmę beveik nešame ją į tą „knaipę“. Ir tik žiūrim po kojom, kad už ko nors neužkliūtume ir visos trys neišsitiestume kaip ilgos. O Daktarė guviu balsu mums sako : „Pažiūrėkit, koks dangus !“
Taip tądien ir buvo sujungtas dangus su žeme.
Ryte pastatė ant žemės ,vakare nukreipė žvilgsnius į dangų. Tokia Ji buvo. Ir liko.
Laidotuvės ir sovietiniai kvailiai
Šios dvi istorijos atsitiko tarybiniais laikais. Abi jos susiję su mano buvusiu vyriausiuoju redaktoriumi.
Į jo tėviškę kažkuriam kaime netoli Širvintų teko važiuoti du kartus.
Pirmą kartą buvo žiema. Šalta, keliai slidūs. Bendradarbis, kurio „Žiguliukais“ išvažiavom atvežti šefo mamos, iš karto už Vilniaus nučiuožė į pakelės griovį ir nubalęs kimiu balsu pasakė: „aš toliau nevairuosiu.“
Man gi buvo aiškiau nei aišku, kad močiutę į anūko laidotuves turim atvežti. Bendradarbis sutiko, kad toliau vairuosiu aš. Važiavimas buvo ypatingas. Judant kaimo keliukais ties viena nuokalne kolega paprašė sustoti.
Šiaip ne taip pavyko sustoti nenuslydus nuo kelio. Jis lėtai išlipo, slidinėdamas pasiekė šalikelę ir tik tada tarė: leiskis viena.
Per kelias valandas mes vis tik pasiekėm šefo tėviškę.
Močiutė sėdėjo prie stalo pilnai susiruošus kelionei. Neverkė. Tylėdama įsėdo į mašiną. Į mano paburbėjimą, kad visko gali nutikti, nes kelias labai slidus, ji atsakė: baisiau jau nebus.
Nepamenu, kaip pasiekėm Vilnių.
Atsimenu, kad močiutei įėjus į šarvojimo salę, šefo žmoną ištiko isterija.
Tai jos sūnus gulėjo negyvas, ir visi ateidinėjo tuo negyvumu įsitikinti. Taip per nevaldomą verksmą ji aiškino, kai bandydama apraminti ratu vedžiojau apie sūnaus karstą.
Jaunuolio mirtis visiems buvo netikėta. Jis, pirmo kurso studentas, neseniai palikęs griežtos tvarkos tėvų namus Vilniuje , su savo mergina iš Kauno nuvažiavo į Kėdainius. Kambarėlyje tebuvo pečius. Jiedu per anksti uždarė dūmų angą. Mergina liko gyva, nes ji nejudėjo, o vaikinas kėlėsi, bandė atidaryti langą,- daugiau prikvėpavo ir mirė nuo apsinuodijo smalkėmis. Bent taip aiškino gydytojai.
O močiūtė poteriaudama šalia anūko karsto karts nuo karto vis pogarsiai ištardavo: „Dieve tėve, juk jis buvo geras vaikas“… Ir vienas stotingas dėdė neišlaikė: „Gal nereikia čia to dievo vis minėti?!“
Kvailys.
Xxx
Po keletos metų mirė ir vyr.redaktoriaus mama,pirmos istorijos močiutė, ir keli bendradarbiai važiavom padėti šefui mamą „palydėti į paskutinę kelionę“. Nevažiavo pirminės partinės organizacijos sekretorius, nors artimiausiai su vyr.redaktoriumi bendravo.
Kodėl? Jis bijojo.
Kodėl šefas nebijojo – nežinau. Jis buvo komunistas, partijos statytinis žurnale, o mamą laidojo su kunigu. Nežinau, kaip jis tai paaiškino CK ir kaip išsisuko nuo partinių nuobaudų, nes kitą bendradarbį už tai, kad per savo mamos laidotuves kartu su visais įėjo į bažnyčią, nutarkavo partiečiai kaip reikiant.
Štai tokie marazmai vyko.
Ir apie juos priminė ši nuotrauka, daryta per mano buvusio redaktoriaus mamos laidotuves kažkur netoli Širvintų.
Elena Tervidytė
Bali (Indonezia) – kas ieško rojaus žemėje?
Apie keliones, mano žirgo galva, prasminga pasakoti tiek, kiek tai gali būti naudinga kitiems. Likusioji – didžioji – potyrių ir atradimų dalis būna perdėm asmeniška, kad su skaitančiuoju ji surezonuotų.
Taigi Bali sala, viena iš 6000 gyvenamų Indonezijos salų. Ji vadinama rojumi žemėje. Jei planuojate po šį rojų pakeliauti, mano pastebėjimai gali jums praversti. Nors patarimų internete ir be manęs netrūksta.
VIZA
Į Bali salą, jei keliaujate per turistinę firmą, vizos nereikia, bet jei savarankiškai – teks įsigyti oro uoste ir jos negausite, jei neturėsite grįžimo bilieto. Sala gerokai mažesnė už Lietuvą (Salos ilgis 153 km, plotis 112 km), o turi 3 mln. gyventojų. Jei nekontroliuotų atvykimo-išvykimo, matyt, jų greitai padaugėtų. Ruošdamasi į kelionę susižinojau, kad čia gyvena lietuvių pora ir jie organizuoja keliones po salą (feisbuke: balinetojai.lt), bet tautiečių siūlomos kainos gerokai didesnės nei kitų. Tad nesusitikome.
Nepasiekiau ir Žaliosios Bali mokyklos, kurią tikrai norėjau aplankyti, nors ir neberedaktoriauju „Dialoge“ . Žinau, kad čia mokėsi/mokosi ir keli turtingų lietuvių vaikai.
13 TŪKSTANČIŲ KILOMETRŲ
Nuo Varšuvos iki Denpasar (Bali sostinė ) 13 000 kilometrų – tiek rodė lėktuvo kompiuteris. Aš skridau čarteriniu reisu Lenkijos aviakompanijos lėktuvu (LOT). Pirmyn 12 val., atgal 13,31 val., per kurias nusėdi viską, ką įmanoma nusėdėti. Svarbiausia – negauni nieko nei gert, nei valgyt. Nusipirkti, žinoma, visko gali, bet jei taupai pinigėlius – maistelio ir vandens įsidėk.
Lėktuve įrengti monitoriai – galima žiūrėti pamanomus meninius ir dokumentinius filmus, muzikos rinkinys mano ausims netiko.
Iš rytų – vandenynas, iš vakarų – jūra
Bali salos padėtį rytų-vakarų atžvilgiu reiktų turėti galvoje dar namie planuojantis maršrutą. Mat vandenyno pakrantės grožis labiausiai atsiskleis rytais, saulei tekant, o jūrinis – vakarais: saulėlydžiams stebėti , lydėti, fotografuoti.
Vertas aplankymo piečiausias šalies taškas Uluwatu. Nedidelis, bet gražus paplūdimys, žvėrelių, paukštelių mėgėjams – natūralus sodas/parkas.
Šiauriausias taškas, kuriame buvau – Batur ugnikalnis. Keliones prie jo siūlo visos turistinės firmos firmelės. Visuose lankstinukuose rašoma, kad sumokėję tiek ir tiek jūs būsite nuvežti, gausite pavalgyti sėdėdami terasoje matysite nuostabų vaizdą: ir ugnikalnį , ir ežerą šalia. Jei susigundysite šiais gražiais pažadais, išvažiuokite taip anksti, kad prieš 5 val.jau būtumėte vietoje. Jei Antraip – ugnikalnis atrodys kaip paprastas kalnas, o į gražias vietas jo papėdėje ar prie ežero, kur trykšta šilti šaltiniai joks vairuotojas jūsų neveš, nes kelias ten blogas, o firmos samdomi vairuotojai saugo mašinas ir ,bendrai, jie tingūs. Jei nori nuvažiuoti išsukti iš turistų nudrengto maršruto, reikia labai ilgai įtikinėti vairuotoją, kelis kartus žemėlapyje rodyti ir tikslinti kelią. Ir vis tiek jis gali nuvežti tave į kitą vietą.
Į gražųjį Pandawa paplūdimį patekau tik iš antro karto ir pakeitusi vairuotoją.
Labai gražus – Munduk kelias. Keliauti juo reiktų lėtai, su pasisėdėjimais, pasigrožėjimais.
Kitų konkrečių Bali vietų nesiūlysiu – firmos ar kiti prisiūlys, bet grupuoju jas taip: paplūdimiai, kriokliai, šventyklos, ryžių terasos. Ir ne jų kiekis svarbu.
Dvi gretimos salelės
Šalia Bali salos yra dvi salelės. Benoa Harbor uoste turistus medžiojantys „menedžeriai“ prikišamiausiai siūlo Lembong salelę – joje tikrai rojus banglentininkams.
Greta dunksančioje Penida saloje gali patraukti vieta, kur nukritęs meteoras arba šiaip ramiau pakeliauti nebrangiai nusisamdžius motorolerį. Bet keliukai siauri, vingiuoti, vietomis labai statūs – tad motorolerių vairavimo ypatumus reikia žinoti ir būti patyrusiam. Juolab, kad ir važiavimas mums neįprastas – kaire kelio puse.
Salos centras – Ubud
Graži vieta, tradicinių menų Meka, bet šalia nėra nei jūros, nei okeano. Tiesa, yra upė,- gana srauni, su keletu slenksčių – ja siūloma plaukti valtimis apie 2 val. Vandens atrakcijų mėgėjams smagu, ypač su smagia sava kompanija.
Ubud mieste galite gerokai patuštinti piniginę : įspūdingi sidabro gaminiai, iš vietinės žaliavos pagaminto skulptūros, kaukės, audiniai – tikrai visko labai daug. Aš vienoje galerijoje nusipirkau nedidelį paveikslą. Ji nuėmė nuo porėmių, įsuko į plastmasinį vamzdį – ir darbelis saugiai atkeliavo į Lietuvą.
Derybos
Jei nenorėsite, kad jus drožtų kiekviename žingsnyje – turėsite derėtis. Kainas baliečiai užkelia visur dvigubai, o geroj nuotaikoj ir keturgubai. Ar pirktum vaisius pakelės turgelyje, ar samdytumeisi mašiną, ar užsisakytum masažą – pirminė kaina bus nereali. Seminyak miestelio vaistinėje vaisto kaina padvigubėjo kol aš nuo lentynos priėjau prie kasos.
Taigi teks pasirinkti: arba derybos ir padidintas atidumas viskam, kas susiję su pinigais (vietine valiuta disponuosite milijonais) arba relaksas ir didesnės išlaidos.
Pinigai, valiuta
Didesnėse parduotuvėse, daugumoje kavinių galima atsiskaityti kortele. Bet dėmesio ! – Indoneziją bankai įtraukę į nepatikimų šalių sąrašą, todėl skrendant į Bali, turite sutarti, kad bankas neblokuos jūsų kortelės. Antraip bus kaip man – vieną kartą atsiskaičius, SEB pamatė,kad atiskaityta Bali ir kortelę užblokavo. Atblokuoti gali tik bankas, tik po tiesioginio pokalbio su klientu.
Turėti grynų keliaujant po Bali tikrai reikia. Pinigų nuėmimo procedūra bankomatuose painesnė negu pas mus, bet „paįmama“. Nelabai plėšikauja ir pinigų keityklos. Skirtumo tarp dolerių ir eurų nepastebėjau, bet baliečiai labiau pratę prie savo rupijų lyginimo su doleriais.
Aš buvau supaprastinus skaičiavimą: kablelį keldavau per 4 skaičius į kairę. Pvz. 120 000 rupijų, tai 12 eurų apytikriai, tiksliai skaičiuojant – kiek mažiau. Bet orientavimuisi kainose man tokio metodo pakako.
Transportas
Viešojo transporto nėra. Taksi ir mašinų nuoma nėra brangi, jei mokate derėtis. Motorolerių nuoma labai pigi – jei kelioms dienoms, tai galima sutarti po 2-3 eurus už dieną. Keliauk ir būk laimingas. Kuro galima nusipirkti bet kur – pardavinėja tiesiog gatvėse supilstytą į plastmasinius bilietus. Tiesa, nuomuodamiesi motorolerį, patikrinkite, ar rodo bent vieną iš orientavimuisi svarbių parametrų: kilometražą ar degalų kiekį. Kai maniškis nerodė nei vieno – orientuotis, kada jis sustos, buvo keblu.
Seksas, narkotikai
Vakarais turistiniuose miestuose daug ir moterų, ir vyrų siūlo intymias paslaugas. Vienas pažįstamas gyrėsi, kad už 100 dolerių turėjo jauną visą naktį. Rytais matydavau pusryčiaujančias savotiškas poras: pagyvenęs storas baltaodis diedas ir jaunas kūdas balietis. Beveik paauglys.
Narkotikais jokiu būdu Bali nesusigundykite – galite sėsti į kalėjimą ilgam. O „grybukų“ pasiūla nemaža.
Tai tiek būtų. Gal ką svarbaus ir pamiršau :)
P.S. Į tokią tolybę nusibeldus, būtina paragauti Luwak kavos. Kas ją perdirba, sužinokite patys – gal kai kam ir noras ragauti dings :)
Kai Svetlana Aleksejevič dar nebuvo Nobelio premijos laureatė
1984 –ieji- gūdus sovietmetis. Tik ką (1982 m.) mirė Leonidas Brežnevas, Tarybų sąjungos Komunistų partijos pirmasis sekretorius, beveik du dešimtmečius valdęs Tarybų Sąjungą ir įvaręs šalį į totalią stagnaciją. Prisimenu, kaip jam vis kabino ordinus bei medalius, kaip vertė mokyklose analizuoti, atseit, jo parašytas knygas apie plėšinius, karą. Kaip turėjome, spaudoje dirbantys, perskaityti eilinio partijos suvažiavimo „neeilinę“ medžiagą ir „atsižvelgti į joje akcentuotas aktualijas“. O, vargo vakariene!
Ir tai tęsėsi 18 metų! Gerai, kad bent po L.Brežnevo pirmieji sekretoriai greičiau ėmė mirti (atsiprašau) – vis šiokie tokie pokyčiai buvo justi.
Ieškodama ko nors kitokio tais laikais respublikinėje bibliotekoje nuolat skaičiau „Литературная газета“ , storuosius žurnalus: „Новыи мир“, „ Иностраннфя литература“ , „Октябр“, „Знамя“. Per šiuos leidinius atradau daug stiprių rašytojų ir žurnalistų.
1984 m. žurnale „Октябр“ perskaičiau Svetlanos Aleksejevič «У войны не женское лицо».
Sukrėtė. Šiek tiek išverčiau, 1985 m. atspausdino „Literatūra ir menas“.
Paskui pasirodė antra dokumentiniais pasakojimais paremta jos knyga «Последние свидетели. Tai karą mačiusių vaikų pasakojimai. Vėl šiek tiek išverčiau ir atspausdino žurnalai „Tarybinė moteris (1986, nr.6) bei „Šeima“ (1986, nr.5).
Tarp popierių nūnai aptiktas atsakymas iš Baltarusijos žurnalistų sąjungos (tuomet S.Aleksejevič dirbo žurnaliste) rodo, kad bandžiau su ja susisiekti. Nepamenu, kodėl nepavyko. Gali būti, kad sutrukdė kardinalūs pokyčiai mano pačios gyvenime.
Prieš pora metų būdama Oršoje (Baltarusija) visuose knygynuose klausiau Svetlanos Aleksejevič knygų. Nei viename nebuvo nei vienos. Jaunos pardavėjos net jos pavardės negirdėję… O netrukus Ji gavo (2015) Nobelio premiją.
Labai laukta saulė. Vilnius, 2017 pavasaris
Elektrikas. 2017
Audėja
Mano Mama buvo audėja.
Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.
Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.
Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.) ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.
Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.
XXX
Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai žinomas, ypač sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė. Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad vaikai maži ir vis alkani”.
Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.
Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.
Būtent dėl fabriko Juodupė išaugo, išgražėjo.
Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“ ir sužlugdė. Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.
Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …
*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno” bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas”, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills”. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.
Poetas Algirdas Verba (1941-2000)
Apie Algirdą Verbą internete nerasite daug tekstų, bet parašytieji ( Gasparo Aleksos,
Valdemaro Kukulo, Jono Mačiukevičiaus) – esmingai kalba apie šį „šlubą varną“ (Alis Balbierius) ir jo kūrybą.
Papasakosiu porą epizodų iš fragmentiško bendravimo su šiuo dramatiško likimo žmogumi.
Xxx
Atlikinėjau žurnalistinę praktiką Lietuvos radijuje, Jaunimo laidų redakcijoje. Dirbo tuomet smagi kompanija. Kai G. gimė dukra, nusipirkę vyno patraukėme švęsti į Vingio parką.
Po daug metų Kalvarijų turguje medumi prekiaujantis jau nejaunas ano pikniko kaltininkas – tėtis, džiugiai pasakojo, kad dukra, kurios gimimo garbei aš lipau į pušį, gyvena laimingai. Smagu, kad laimingai, bet neprisimenu, kad tada lipau į pušį. Vingio parko pušų šakos labai aukštai prasideda, bet aš mėgau laipioti, tad jei žmogus sako, matyt, lipau…
Šitas nuokrypis iki pradedant pasakojimą apie A.Verbą yra tik tam, kad būtų pasakyta, jog iš to paties vyksmo mes galime atsiminti visai skirtingus dalykus, t.y. mūsų atmintis nenuspėjamai selektyvi.
Taigi, neprisimenu, kaip mes atsidūrėme Karoliniškių parke ir kodėl aš buvau su armonika ir kaip ten atsirado A.Verba.
„Juosta” labai ryškiai pradeda rodyti, kai jau naktis, aplink tamsu, aš sėdžiu atsirėmus į vieną pušį, Verbą į kitą ir jis deklamuoja savo eilėraščius. Ir, suprantu, kad jam dabar niekas kitas neegzistuoja, tik tie kapoti sakiniai, už kurių skausmas, netektys, vyriška rauda…
Suprantu, kad man teks „išeiti“ iš tos metafizinės būsenos ir rasti kelią iš miško.
Kažkaip nuklibinkščiuojame iki gatvės. Bandau stabdyti pravažiuojančiais mašinas, bet jos prazvimbia net padidinę greitį, ir suprantu, kad prie personos, kuriai ant vieno peties kabo armonika, o ant kito – vyras, niekas niekada nesustos.
Įkalbinėju Verbą pasislėpti griovyje, jis nenori sutikti, keikia laikus, kada talentingi žmonės, b…t, turi slėptis pakelės grioviuose…Šiaip ne taip pavyksta paslėpti ir jį , ir armoniką. Vienas žiguliukas sustoja, ir greitų veiksmų taktikos primokytas Algis, kol aš vairuotoją įkalbinėju, greitai įsikabaroja ant užpakalinės sėdynės. Transporto priemonė užvaldyta. Pirmyn.
Važiuojant paaiškėja, kad Verba neturi, kur nakvoti. Gerai, sukam pas mane į Tauro bendrabutį. Tais metais gyvenom kambaryje dviese su M.L. Galvoju, aš prigulsiu šalia jos, o Verba išsimiegos mano lovoje. Neprisimenu, kaip prasmukom pro budinčiąją . Prieškambaryje įjungusi šviesą šalia savo kambariokės galvos matau vyrišką ševeliūrą. Jėrgau. To nėra buvę. Bet ką darysi – dabar taip yra.
Atsigulam „bortuku“ vienoj lovoj su Verba. Per miegus jis vartosi, spardosi, šūkauja – jo audringas gyvenimas tęsiasi ir sapne. Neapsikentusi paryčiais išbėgu palakstyti ir alkoholio iš kūno išprakaituoti. Grįžusi kambariokės simpatijos neberandu, bet randu plaukus nuo galvos raunantį Verbą: „Kur mano akiniai? Atiduokit mano akinius! Aš nieko nematau. B…t, J…m…“
Kantriai aiškinu, kad čia jo akiniai, kad neišsigalvotų nesąmonių ir keliauk savo keliais.
Ne. Jis beveik rauda iš bejėgystės ir įtūžio. „Aš nieko nematau, b…t. Kaip aš eisiu?!”
Per kokias pora valandų paaiškėja, kas atsitiko.
Pasirodo, mano kambariokės draugas irgi akiniuotis. Jis ryte sprukdamas užsidėjo ne savo, o Verbos akinius. Kaip jis su jais matė, o Verba su jo ne – aš nežinau, ne okulistė esu.
Bet Verba triumfavo: „aš sakiau, o tu manim netikėjai“. Taip ir buvo – netikėjau. Ne tik tuokart.
Xxx
Kitas man įstrigęs dar graudesnis bendravimas įvyko 1997 metais. Po šimto metų jis, kažkaip suradęs telefono numerį, paskambino man į „Dialogo“ redakciją ir išaiškino, kad aš mirk gyvenk tuoj pat turiu atvažiuoti į Žvėryną, kur jiedu su Kukulu apie gyvenimą šnekasi. Aišku, reikia atsivežti ir buteliuką.
Nežinau, kodėl, bet padariau, kaip Verba prašė. Nupirkau, nuvežiau ir vos keptuve negavau per galvą nuo poeto žmonos. Gerokai mane išplūdusi, ji vis tik praleido į Verbos kambariuką.
Kukulo jau nebuvo. Verba sėdėjo ant sujauktos lovos, susišiaušęs, apgirtęs, virš jo galvos kabojo sudžiūvęs ąžuolo vainikas…Viską gaubė alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas.
Buvau sukrėsta ir daugiau nieko nepamenu.
Išėjau surakinta gėlos ir skausmo už tuos talentingus Lietuvos vyrus, prarytus ir praryjamus alkoholizmo monstro.
„Šlubas varnas Verba / į tėviškę skrido numirti / ties vasaros laiko riba / įsikibo į nukirstą svirtį /
įsikibo į žemę – bežemis / ir atgavo laukų karaliją / kur ne žolės o plunksnos jam želia / juodos plunksnos kaip juodos lelijos“ (Alis Balbierius).
Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1963–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1968–1970 m. – Vilniaus universitete. 1963–1967 m. (su pertraukomis) dirbo įvairiose gamyklose Kaune, 1969–1983 m. – įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose Vilniuje. Kūrinius pradėjo publikuoti 1960 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985, „Piktoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). 2001 m. išleistas pomirtinis poeto eilėraščių rinkinys „Plaštakės pleška“. Vėlai debiutavo, pavėluotai buvo pripažintas. A. Verbos eilėraščiai itin emocingi, dažnai chtoniški, desperatiški, kartais net pikti. Nesivaikė literatūrinių įmantrybių, rašė be poetinių kaukių, nuoširdžiai, tikrai.
Iš Tekstai.lt