Posūkis

Šiandien vis galvoju, kaip savo dešimtmečiam draugui vaizdžiai paaiškinti, kad meluoti yra labai blogai.

Gal pasinaudosiu žemėlapio metafora.

xxx

Gyvenimas yra kaip nepažįstama vietovė. Kad joje susiorentuotumei, reikia turėti žemėlapį ar GPS. Artimi žmonės ar jau ilgiau po tą vietovę (gyvenimą) vaikščiojusieji mums gali padėti.  Jei sakome, kad norime tapti garsiais sportininkais, tėvai arba treneris sužymi „maršrutą“: grūdinkis, kas rytą daryk  mankštą, reguliariai lankyk treniruotes, laikykis sveiko režimo ir pan. Šiuo keliu eidamas, gali pasiekti neblogų sportinių rezultatų. Arba tapti labai stiprus ir sveikas.

Tai paprastas maršrutas. Įsivaizduokim kiek sudėtingesnį.

Tu myli savo mamą ir tėtį ir nori, kad jie būtų laimingi. Ir pats nori būti laimingas. Bet štai nutinka šis tas labai nemalonaus. Tu graužiesi, tu bijai, tačiau nesakai tėvams, nes nenori, kad jie nervuotųsi ar pyktų.

Kitaip sakant, tu jiems pakiši netikrą žemėlapį. Ten pažymėta, kad tu sėkmingai perėjai „tiltą“, o iš tikrųjų tu juk įkritai, ir tau reikia jų pagalbos, bet jie tau jos nesuteiks, nes jie mano, kad tau viskas gerai. Kai tik Tu tėvams pameluoji, jūs pradedate eiti skirtingais maršrutais, mielasis.

Melas yra tarsi klaidinantis žemėlapis. Patys artimiausi žmonės ima vienas kito nesuprasti ir galiausiai neberanda vienas kito. Juk tu šito nenori?!

xxx

Dar turiu pagludinti. Gal padėsite?