Petra – apie šį UNESCO saugomą paminklą rašyti rimtai nematau prasmės – kitokios informacijos, nei pateikiama internete, aš neturiu. Ir net mano fantazija nenuneša į laikus prieš mūsų erą, kai kūrėsi, klestėjo ši nabatėjų sostinė. Iki dabar mokslininkus stebina ne tik statiniai uolose, bet ir gyvybes palaikiusi unikali vandentekio sistema… Nėra rimtų paaiškinimų ir kur dingo nabatėjų gentis. Asimiliavosi? Su kuo? Kodėl Petra pasauliui buvo atverta/atrasta tik 1985 m.? Klausimų daugiau nei atsakymų.
Taigi mano pasakojimo rimtąją dalį sudarys nuotraukos – vaizdai, o nerimtąją – žodžiai, tie vėjų nešiojami pienės pūkeliai.
Xxx
Į Petrą mašina atvažiavau iš Jordanijos sostinės Amano (Amman). Mašiną draugams padedant pavyko išsinuomoti gerą ir nebrangiai – už 3 dienas 50 Jordanijos dinarų (apie 64 eurai). Benzinas Jordanijoje gal panašiai kaip Lietuvoje, o gal ir kiek pigiau. Automobilio pavara buvo automatinė, ir tai man išgelbėjo gyvybę kalnų vingiuose… Bet dabar ne apie tai.
Pats Petros miestelis nedidelis, nutūpęs aplinkines kalvas.
Petros grožybių aplankymas – brangus. Bilietas vienai dienai 50 Jordanijos dinarų (apie 64 eurai), dviems dienoms – 55 JD.
Įspūdingasis tunelis.
Leistis į kelionę patarčiau arba anksti ryte, arba kiek po vidurdienio. Aišku, dar priklauso, koks metų laikas, koks oras. Jei karšta, reikia turėti ne mažiau 2 litrų vandens.
Mano Petros dienos „racionas“ buvo: du pomidorai, du litrai vandens ir 7 valandos ėjimo. Įdomu, kad tiek skysčio vartojant tualetu naudotis neteko. Nakčia grįžusi į viešbutį griuvau lovon kaip pakirsta, nors dar knietėjo naktinį miestelio gyvenimą pastebėti.
Primena kaukolę, tiesa?
Xxx
Jei visoje Jordanijoje esi netrikdomas, tai Petroje atkenti tikrai įkyrius siūlymus: joti arkliu, važiuoti karieta, nuomoti kupranugarį, sėstis ant asiliuko, pirkti pigiai ir specialiai tau parinktas prekes… Kai iš paskutinių jėgų lipau į aukščiausiame Petros taške įsikūrusį vienuolyną, nebeatsakinėjau į 1000 kartų girdėtą Where are you from? ir buvau vienos merginos palydėta piktu žodžiu. Arabiškai nesuprantu nei bu, nei me, bet intonacijos visomis pasaulio kalbomis yra bendros…
Taigi, į Petrą įėjusi apie 12.30 stokojau laiko pasėdėti, ramiai pažiūrėti – turėjau tik eiti, fotografuoti, vėl eiti, nes saulė čia nusileidžia anksti, apie 18 val. Buvau paskutinė kylanti į vienuolyno viršūnę, ir visos prekiautojos tame kalnų ruože mane gąsdino, kad kilti nebegalima, nes tuoj sutems. Laiptai ten tokie, kad visai sutemus jais tikrai būtų keblu žemyn leistis. Turistui, aišku. Įdomu, kad tą laiptų statumą asiliukai „ima“ labai lengvai. Tačiau aš buvau užsispyrusi ir asiliukų transporto, čia vadinamo „mersedes”, atsisakiau. Kylant stačiai laiptais priėjau savo kritinį tašką ir, kaip nebūtų juokinga, įveikiau jį prisiminusi heroję iš filmo „Dykumos karalienė“: jei ji ne tokius sunkumus galėjo ištverti, tai ir aš šitokius niekus – kaip nuovargis – galėsiu.
Užlipau.
Tačiau galima buvo ir nelipti. Jei pastangos labai didelės, rezultatas retai patenkina lūkesčius.
Kai nusileidau žemyn, prie pagrindinės šventyklos tebuvo du žmonės – vaikinas ir mergina, beveik kartu su manimi kilę ir leidęsi. Mergina sėdėjo ant žemės plačiai išskėtus kojas ir atrodė, kad iš jos tuoj išeis visas oras ir ji subliukš. Vaikinas šlakstė jos palenktą kaklą ir nugarą vandeniu…
Supratau, kad jie nebebus mano pakeleiviai.
Žiūrėjau į priešais juoduojantį tunelį ir nejutau jokio noro į jį įžengti. Naivią nuostabą kėlė, kad taip be jokio perspėjimo sutemo.
Nuo papėdės iki šventyklos aplink mane ratus sukęs beduinas ant asiliuko vėl prijojo. Jo kainą nuo 25 DJ jau buvau numušus iki 5 DJ, bet dar sakiau, kad galutinai apsispręsiu prie tunelio. Apsisprendžiau – grįšiu ant asilo.
Maniau, kad beduinas jos ant vieno, aš ant kito. Bet tą už pavadžio laikomą jis atidavė, ir pradėjo eiti šalia manęs ir asilo. Tarpeklyje buvo visai tamsu. Net asiliukas karts nuo karto atsitrenkdavo į sieną.
Kiek paėjęs beduinas pasakė, kad ir jis sėsis ant asilo, nes pavargo. Atsisėdo man iš nugaros.
Jis jau buvo išpasakojęs viską apie savo didelę šeimą: trylika vaikų, motiną, kurios amžiaus nežinojo, tik tvirtino, kad už tėvą jaunesnė, bet sena. O tėvas (57 m.) turi tris žmonas. Beduinai vyrai esą labai pajėgūs, nes geria kurpranugarių pieną. Aš į jo klausimus irgi jau buvau atsakius, tad jojom ant asilo tunelio tamsoje tylėdami. Nuo mudviejų svorio gyvulėlis pradėjo garsiai šnopuoti ir dažniau svirduliuoti į šonus. Beduinas pasakė, kad jis lengvesnis, todėl turįs persėsti į priekį (balną), o aš labiau ant asilo užpakalio, jam iš nugaros.
Apkabinau liauną beduino liemenį. Jo šiukštūs plaukai lietė mano veidą. Jis, mano nuostabai, buvo bekvapis. Bet taip joti mes negalėjome. Beduinas už nieko nesilaikė, tik už vadžių, tad asilui pasimuisčius ir staigiai pasisukus, mes vos nenusitėškėm žemėm.
Nieko kito man neliko, kaip jį apkabinus įsikibti į balno priekį. Ten yra tokia lenkta lyg rankena laikymuosi – tai puiku. Bet šiuo kartu prie tos rankenos savo intymiąją dalimi buvo prisispaudęs kupranugario pieno prisigėręs beduinas. Tad į tą rankeną įsikibau kaip vanagė užlenktais pirštais, ratlankiu sudėjusi rankas , kad tik kuo mažiau liesčiausi prie to jauno kūno. Bet mano pastangos buvo bevaisės – beduino geismas spurdėjo, virpėjo lyg žvakės šviesa skersvėjyje.
Mielai būčiau nulipusi nuo to vargšo asilo, bet supratau, kad ant jo sėdėti dabar yra tikrai saugiau.
Negalvoju, kad tas 22 metų vaikis mane būtų užpuolęs ir išprievartavęs kaip anekdoto heroję Mavrikiną. Tačiau dar keblesnės situacijos nesinorėjo.
Išjojus iš tunelio tamsos, jau gana greitai pasimatė Petra centro šviesos, ir įtampa apmažo. Beduinas liepė prisiekti, kad rytoj aš tikrai ateisiu, ir mes josime tokiu keliu, koks kitiems turistams nerodomas. Žadėjau, nors žinojau, kad šito žodžio netęsėsiu.
Už „taksi“ atsiskaičiau pasišviesdama telefonu gan tolokai nuo vartų. Vartų, lyg dalinančių skirtingas civilizacijas ir tuo pačiu lyg apjungiančių.
