Kai žmogus sustojo, šuo atsigulė, bet neatitraukė žvilgsnio nuo šeimininko veido.
Vyrui pajudėjus, šuo nusekė iš paskos beveik lipdamas šiam ant kulnų. Ištikimas kaip šešėlis, silpnesnis už šeimininką. Visai perkaręs, nušiuręs, bet nežmoniškai atsidavęs.
Jis mirs pirmas. Ir mylėdamas savo vargšą šeimininką. Ir nerimaudamas: kaip gi šis be jo gyvens?
… ir atgims jis šuniškai atsidavusiu žmogum…