1984 –ieji- gūdus sovietmetis.  Tik ką (1982 m.) mirė Leonidas Brežnevas, Tarybų sąjungos Komunistų partijos pirmasis sekretorius, beveik du dešimtmečius valdęs Tarybų Sąjungą ir įvaręs šalį į totalią stagnaciją. Prisimenu, kaip jam vis kabino ordinus bei medalius, kaip vertė mokyklose analizuoti, atseit,  jo parašytas  knygas apie plėšinius, karą. Kaip turėjome, spaudoje dirbantys, perskaityti  eilinio partijos suvažiavimo „neeilinę“ medžiagą ir „atsižvelgti į joje akcentuotas aktualijas“. O, vargo vakariene!

Ir tai tęsėsi 18 metų! Gerai, kad bent po L.Brežnevo pirmieji sekretoriai greičiau ėmė mirti (atsiprašau) – vis šiokie tokie pokyčiai buvo justi.

Ieškodama ko nors kitokio tais laikais respublikinėje bibliotekoje nuolat skaičiau „Литературная газета“ , storuosius žurnalus: „Новыи мир“, „ Иностраннфя литература“ , „Октябр“, „Знамя“. Per šiuos leidinius atradau daug stiprių rašytojų ir žurnalistų.

1984 m. žurnale „Октябр“ perskaičiau Svetlanos Aleksejevič «У войны не женское лицо».

Sukrėtė. Šiek tiek  išverčiau, 1985 m. atspausdino „Literatūra ir menas“.

Paskui pasirodė antra dokumentiniais pasakojimais paremta jos knyga «Последние свидетели. Tai karą mačiusių vaikų pasakojimai. Vėl šiek tiek  išverčiau ir atspausdino žurnalai „Tarybinė moteris (1986, nr.6) bei „Šeima“ (1986, nr.5).

Tarp popierių nūnai aptiktas atsakymas iš Baltarusijos žurnalistų sąjungos (tuomet S.Aleksejevič dirbo žurnaliste) rodo, kad bandžiau su ja susisiekti. Nepamenu, kodėl nepavyko. Gali būti, kad sutrukdė kardinalūs pokyčiai mano pačios gyvenime.

Prieš pora metų būdama Oršoje (Baltarusija) visuose knygynuose klausiau  Svetlanos Aleksejevič knygų. Nei viename nebuvo nei vienos. Jaunos pardavėjos net jos pavardės negirdėję… O netrukus Ji gavo (2015)  Nobelio premiją.