Ji buvo mūsų kaimynė.

Jei atvažiuodavom autobusu, eidavom pro jos namus. Ir į pradinę mokyklą aš kasdien vaikščiojau pro Varkos namus.

Jos antrojo  vyro, Jeriomkos,  neprisimenu, nors jųdviejų sūnus Ivolikas buvo mano metų  ir su juo – svetimu – pirmą kartą pasibučiavau.

Gyveno jie geresniame ir didesniame nei mūsų name ir pirmieji kaime įsigijo televizorių. Mes su Mama visada eidavom vakarais dailiojo čiuožimo žiūrėti, o Varka praeidama pro TV  kambarį vis piktindavosi: “kurvos – visam pasauliui nuogas zadnicas rodo. Tfu!”

Kaimynė Varka buvo septynių vaikų  mama. Su pirmuoju vyru, kuris žuvo karo metais ir už kurį, regis, šeima gaudavo kažkokią paramą, ji buvo susilaukusi šešių ir su antruoju, kaip minėjau, vieno.  Ivolikas po kariuomenės liko dirbti kalinių prižiūrėtoju ir buvo nudurtas į nugarą – tas pirmas mano bučinys.

Viena Varkos dukra, Aksinija, partijai pašaukus buvo išvažiavus į Kazachstano plėšinius. Pas mus sakė  „Celinon“, pagal rusišką šio kvailo projekto pavadinimą.  1954-1956 metais į plėšinius buvo pasiųsta apie 50 tūkst. jaunų žmonių. Aksinija buvo viena iš jų.

Prisimenu  vieną epizodą. Važiuojam atviram sunkvežimyje ir visi dainuojam: https://www.youtube.com/watch?v=x8l4a-KfeCs. Vėjas plaiksto merginų skareles, sukneles, plaukus  ir sūkuriuoja apink jaunas galvas tolimų kraštų ilgesį. Aksinija man tada atrodė ypatinga. Mes greitai išmokom visas jos parsivežtas rusiškas dainas  apie plėšinius. Sovietų propaganda „varė“ gerai, visus menus pajungdama. Dar ir dabar internete galima rasti ne tik dainų, bet ir filmų, paveikslų apie tarybinių žmonių norą plėšinius paversti derlingomis žemėmis.

Bet aš nutolau nuo pasakojimo apie Varkos dantis.

Taigi Varka, kai išvarydavo samagono,  stipriai  išgerdavo. Mama pagal gyvulio baubimą suprasdavo, kad „Veročka užbaliavojo“, ir pasiėmus kibirą eidavo jos karvės  melžti. Pienu apdalindavo ir šunį, ir katę.  Likusį įleisdavo į šulinį. Nors tam buvo skirtas specialus bidonėlis (uždaromu dangčiu) , atsikvošėjusi Veročka nesugebėdavo jo ištraukti pieno neišteliūskavus, ir gilaus šulinio vanduo pabaldavo .

Kartą po eilinio užgėrimo jau šiek tiek atsigavusi Veročka pastojo man kelią ir be ilgų užuolankų išdėstė reikalą: ji pametė dantis. Aš esą greit lakstau, geriau nei ji matau –  gal galėčiau jos dantų paieškoti. Jei rasiu, gausiu rublį.

Rublis anais laikais buvo pinigas. Palyginimui: pradėjusi dirbti kolūkyje už 10–12 val. darbo dieną retai gaudavau rublį su kapeikom. Todėl, matyt, lengvai sutikau.

Greit aplėkiau visus takus, kuriais dikta kaimynė paprastai vaikščiodavo, ir radau tuos nelemtus dantis. Jie aukštielninki gulėjo vėmalų baloj, nuo kurios dar sklido rūgšties kvapas. Nuo to aitraus kvapo, nenatūraliai rožinių dantų manęs vos nesupykino, ir aš nuo tos bjaurasties kulka parlėkiau namo.

Didžiai pasipiktinusi Mamai išdėsčiau reikalo esmę ir, matyt, laukiau jos supratimo. Tačiau Mama  sušneko visai apie kitką. Kad visiems nelengva gyventi, o vienišai moteriai ypač. Kad jei kas prašo pagalbos, reiškia, pasitiki, o pasitikėjimas – didelė dovana, – ne visi ją ir  gauna…

Jau negaliu atkartoti, ką ji man tada kalbėjo, bet summa summarum – aš labai panorau padėti kaimynei. Tačiau vis tik ne tiek, kad po vėmalus kapstyčiausi.

Mama šitai suprato. Paėmė skepetėlę, kibiriuką su vandeniu, man liepė nuo skiedryno porą tvirtų pagaliukų prigriebti. Taip apsiginklavusios abi patraukėm prie tos vietos.

Stebėjau, kaip Mama, kažką visai kito pasakodama, „akuratnai“ tuos dantis pagaliukais iškočiojo į švarią žolę, visaip pavartydama vandeniu nupylė ir  skepetėlėn suėmė.

Varkos kieme dar to nubalusio vandens iš šulinio pasėmė, į jį dantis įleido, paskalavo ir atsargiai išėmė. Skudurėliu sausai nušluostė. “Še, – sako, – paduok Veročkai.”

Man vis tiek bjaurūs tie dantys. Nuskyniau varnalėšos lapą ir ištiesiau, kad Mama ant jo tuos dantis padėtų.

Ir, matyt, vis tik apie tą žadėtą rublį galvojau, nes Mama vėl ėmė kalbėti tarsi apie mano gerą širdį, tarsi apie kiekvieno žmogaus norą kitam padėti… Ir kad geri darbai niekada nebūna už pinigus. Už pinigus būna tik paslauga.  Ji retai esą teikia džiaugsmo. Tai tik mainai. O pagalba – ohoho.

Nežinau, kiek iš tos kalbos supratau, kiek ne, bet įteikiau kaimynei jos rožinius dantis ant žalio varnalėšos lapo labai džiugiai ir nepaprastai laiminga pasijutau, kai ji juos tuoj pat į burną susikišo  – ir iškart tapo graži.

Elena Tervidytė

Čia kaimynės Varkos trobesiai tebėra kaip buvę. Namas pro užaugusiais pušis menkai matosi. Bet pirtelė, tvartas, šulinys – viskas kaip tada.