Nežinau, kas man vaikystėje, pradinėse klasėse, buvo užėję, bet labai panorėjau akinių. Dėjau kapeiką prie kapeikos ir susitaupiau autobuso bilietui į Rokiškį ir atgal.

Tėvams, aišku, nesakiau, kad į mokyklą neisiu, o važiuosiu į Rokiškį akių tikrintis. Niekam nieko nesakiau. Maniau, sakysiu daktarui, kad nematau, ir man išrašys receptą akiniams. Tada susitaupysiu ir nusipirksiu su rudais rėmeliais. Niekada ant jų neatsisėsiu, visada žinosiu kur yra, kai norėsiu skaityti.

Jau neprisimenu, kaip ten mane užrašė pas okulistą (naujas buvo žodis!) – juk neturėjau jokio siuntimo ar paciento kortelės. Gal registratorei kokią graudžią istoriją papasakojau.

Bet sėdėjau prie to okulisto kabineto turbūt visą dieną. Visus kviečia, manęs ne. Atsibodo viskas, valgyt norisi, ėmiau visur šmirinėti. Kai į kabinetą įėjo moteris su berniuku, aš prisikišau prie rakto skylutės – gydytojo stalas matėsi gerai. Berniuką pasodino į gyvenime man nematytą krėslą. Seselė užėjo iš nugaros ir abiem rankom jam suėmė už galvos. Berniukas susuko kojas per čiurnas. Gydytojas priėjo iš šono, rankoj stilkinė, galvoju duos berniukui atsigerti, – o jis tik makt nykščiu į akį ir anoji įkrito į stiklinę.

Iš siaubo atgriuvau nuo durų – tokiai procedūrai aš nebuvau pasiruošusi.

Vėju atskridau į autobusų stotį ir važiuodama namo vis mirksėjau ir čiupinėjau savo akis.

Bijodama gauti velnių niekada nesiaiškinau, kaip tas akis tikrina, ar visada išverčia į stiklinę.

Po daugel metų ryte pabudau ir ant viešbučio spintelės prie lovos pamačiau akį stiklinėje. Pasaulis išsiplėtė ir susiaurėjo vienu metu. Aš buvau ir viešbutyje, ir Rokiškyje. Ir gyva, ir mirusi.

Melsva akis vyzdžiu atsisukusi į mano pusę gulėjo stiklnėje su vandeniu ir įdėmiai žiūrėjo į mane.

Nesvarbu, kad paskui išsiaiškinau, kaip ta akis atsidūrė tiesiai prieš mano akis – viskas banalu, jokios mistikos  –  vis tiek aiškiai jaučiu: tai metafizinė, gal net trečioji mano akis, vis dar nerandanti manęs.

ET, 2016