Yra laikas, kai jaunas mūsų kūnas lekia pasišokinėdamas, į nieką nesidairydamas. Jis stiprus, veržlus, jį sprogdina energija, jausmai ir geismas įsilieti į pasaulį, nustebinti jį. Tuomet natūraliai atrodo, kad visas pasaulis yra išorėje, aplinkui. Gal ir todėl tam jaunam kūnui dažnai nė motais sesė siela. Šios jis gal nė nejaučia, nes pačiam – tik ką pabudusiam – sunku su savimi susitvarkyti, save identifikuoti, išoriniame pasaulyje įsitvirtinti.
…Kūno įnorius besotinant neretai pralekia gražiausi mūsų metai.

Šis teiginys, žinoma, sąlygiškas, kaip ir visa, ką čia parašysiu.

Ties kuo sustojame? Arba kas sustabdo tą kūniškąjį lėksmą? Vienus – meilė. Kitus – gal susitaikymas, kad nebus taip, kaip nori. Trečius – galbūt pats laikas, atpučiantis į mūsų gyvenimus ligų, nuovargio, nusivylimų. Ketvirtus nuo to lėksmo į niekur, arba tik į išorinį gyvenimą, regis, vis tik sustabdo siela.

Ji prieina tyliai, atsargiai kaip sniegena per sniegą, – nors ne visada būna tokių ryškių spalvų, ta jaunesnioji sesė, – ir pasilenkusi prie mūsų taip arti, kad beveik pasiektų pabučiuoti gyvenimo suspaustas lūpas, paragina: atsipalaiduok, sustok ir pagalvok.

Sustok ir atsakyk man / sau į klausimą: kodėl nesi laimingas? Juk turi namus, draugų, artimus žmones. Daug pastangų dedi analizuodamas save ir kitus… O vis sukiesi tame pačiame rate. (Juk jauti tą voverės ratą, ar ne?) Nejau iš tiesų galvoji, kad atėjai į šią žemę tik kūnu ir kūnui gyventi? Jei tik tam, sakyk, koks maudulys kartais taip suspaudžia krūtinę, kad, regis, plyši, jei nepratrūksi rauda ar… veikla. Ši išsklaido tą maudulį lyg nereikšmingą, bevertį pojūtį. Nesuklysk, – šitaip nuveji šalin tai, kas pakeistų tavo gyvenimą.

Tokiomis ir panašiomis akimirkomis, žmogau, aš – tylenė tavo siela – ateinu ir sakau: aš esu. Tu gimei su manim. Esu tau duota. Be manęs nebūtų tavęs. Bet nuo tavęs priklauso, kuo tavo gyvenime esu – ar užpečkyje laikoma pelenė, ar nuolat besikeičianti fėja, kurios stebuklinga burtų lazdelė iš negatyvo viską geba paversti pozityvu. Jei leidi man būti fėja, keliu tave ant gyvenimo džiaugsmo sparnų. Jei laikai niekam tikusia pelene – pats, mielasis, žinai, kaip tada yra…

Taigi laikas tėra atkarpa, trajektorija, kuria juda mūsų kūnas. Ta kūno brėžiama linija visada leidžiasi žemyn – ir tik žemyn. Kitaip nebuvo ir nebus. Metams bėgant žmogaus kūnas visada sens, jo jėgos mažės.

O mūsų sielos galimybės visai kitos. Ji nepavaldi laikui. Ji bet kada gali šauti į viršų ir padaryti mus laimingus. Tereikia ją pripažinti, tereikia ją puoselėti. To sau ir Jums visiems, drauge einantiesiems ir ėjusiesiems, kuo nuoširdžiausiai linkiu.

ET