Prie mūsų kaimo buvo pelkėta vieta, o vienam jos krašte, kaip tik prie vieškelio, kuriuo pareidavom iš mokyklos ir miestelio buvo versmė. Karts nuo karto kas nors vis papasakodavo, kaip naktį pro versmę eidamas pamatė liepsnelę, pradėjo ją sekti ir buvo nuklaidintas kažkur net iki Latvijos.
Aš irgi norėjau pamatyti tokią liepsnelę ir paskui ją eiti, bet man ji niekada nepasirodė.
Už tai – gal kaip kompensacija – pasisekė toje versmė išsimaudyti kartu su geografijos mokytoju Praniausku.
Juodupėje už sunkiai tėvų surinktus pinigus nupirkau radijo aparatą Rigondą ir išdidžiai nešiausi jį per miestelį. Čia kur buvęs kur nebuvęs prie manęs sustojo mano geografijos mokytojas Praniauskas, apžergęs savo neseniai nusipirktą motorolerį, ir džiugiai pasisiūlė parvežti mane namo. Matydama, kiek nedaug vietos yra ant jo mažo motorolerio sėdynės, o mano pirkinys oho, be to labai brangus, naujas… aš mandagiai atsisakinėjau: „nesunku, parsinešiu, įpratus“… Bet mokytojas, kaip ir priklauso pagal profesiją, buvo atkaklus, ir aš apžergiau tą motorolerį, o radiją apkabinau viena ranka ir prispaudžiau prie savo kojos ir mokytojo nugaros.
Taip ir važiavom tryse. Kol asfaltu – gana tiesiai. Kai pasiekėm žvyrkelį, pradėjo mėtyti tai kairėn, tai dešinėn, ir aš supratau, kad geruoju nesibaigs. Šaukiau mokytojui, kad sustotų, kad krenta žemėn radijas, bet jis per burzgimą, šalmą ir senatvišką kurtumą manęs negirdėjo. Jei ne radijas, būčiau nušokus nuo to drandalieto. Dabar dėjau visas pastangas ne tik pati priaugti prie mokytojo , bet ir radijo aparatą priauginti.
Aš tai žinojau, kad posūkyje ties versme, jau ne žvyras, o smėlis. O mokytojas, kaip suprantate, nežinojo. Taigi, ties tuo žaltvykslių posūkiu mopedą su trim keliautojais taip sumėtė, kad jaunasis vairuotojas nesuvaldė savo „plieninio žirgo“, ir mes įlėkėm tiesiai į versmę.
Atsipeikėjus pamačiau, kad mokytojas kažkodėl guli kniūpščias, motoroleris stovi piestu, o aš kaip atlantė – iškėlus radiją. Dieve, kol mes iš tos versmės išsikapanojom. Varvantys, raudoni kaip indėnai. Ir kaip tyčia jokio žmogaus.
Kai išvilkom ir motorolerį, mano liūdesiui, jis užsivedė, ir mokytojas vėl ėmė įkalbinėti, kad parvažiuosim iki mano namų, nes pėsčia eidama aš sušalsiu, susirgsiu, ir nebereikės man tos radijos…
Versmės vanduo, labiau – dumblas, iš tiesų buvo labai šaltas. Net kai praeidama tik ranką įkišdavau, užgeldavo labai greitai. Bet dabar ne šaltis mane purtė, o patirtas šokas, baimė, kad radijas gali neveikti, ir aš buvau kaip titnagas – nebeleidau mokytojui parodyti savo nuostabaus geranoriškumo.
Pievom parskuodžiau namo. Mane pamatęs net rūstusis tėvas nesulaikė šypsenos. Nėjau praustis, kol jis nepajungė radijo, ir aš neišgirdau, kaip Virginijus Noreika dainuoja: „Susitikt tave norėčiau vėlei ties gimtaisiais Apaščios krantais“…