Žvilgsnis į Skridulius nuo Didsodės pusės (2013)

Tarybiniais laikais kolūkio šiaudus kraudavo į labai dideles stirtas. Gal net šešių – dešimties klojimų ilgio ir žymiai aukštesnes nei aplinkiniai pastatai. Mes, vaikai, tas stirtas žiauriai mėgom. Išrausdavom jose tunelių tuneliukų, pasidarydavom nušliauštukes nuo pačio viršaus, įsitaisydavom guolius debesims stebėti… Kartais ir slėpynėms stirtos puikiai pasitarnaudavo.

Tačiau Virgiui slėpynės iš viso nepatiko – nei prie stirtų, nei prie fermų – niekur.

Kai ieškantysis suskaičiuodavo iki sutarto šimto ir sušukdavo „aš einu“, mūsų bičiulis beveik tą pačią akimirką išlįsdavo jam prieš akis ir džiugiai pranešdavo: „aš čia“. Mes jam šimtą sykių aiškinom, kad reikia slėptis, o ne rodytis, kad jis sumauna  visą žaidimą, bet visų spaudžiamas Virgis tyliai ištardavo: aš bijau, kad manęs niekas neras, ir mes nutildavom tarsi suvokę jo žodžių metafiziką.

Šiandien Virgis mirė, tiksliau, neaišku, kada jis mirė – jį tik šiandien rado.

ET