Turiu ne vienas reples, nes esu tokia geležinė Onutė 🙂 Nieko ( beveik nieko) neišmetu. Tačiau šį kartą papasakosiu tik apie vienas iš jų.
Šiek tiek konteksto. Puiki sodo kaimynė Ema, kilusi iš Baltarusijos, turėjo 3 brolius ir 2 seseris. Visų jų likimai susiklostė nelabai gerai. Kai mirė Emos mama, su keliom Jos draugėm susiorganizavom (sovietų laikais tai nebuvo paprasta) mini autobusiuką ir nusibeldėm į Emos gimtinę. Visam gyvenimui įstrigo, kaip Ema valė ir plovė ištuštėjusius namus. Kažką panašaus esu mačiusi tik filme.
Ji atsisveikino su kiekviena namo, kuriame užaugo, kertele. Tai buvo sakralu. Net žiūrėti.
Taigi, vieną vasarą pas Emą į sodą atvažiavo jos jauniausias brolis Valerka. Nežinau, ar jis buvo ženotas, ar išsiskyręs, bet ėmė rodyti dėmesį man. Ypač išgėręs. Ema juokdavosi ir sakydavo: братишка, не для тебя цветет весна 🙂
Kartą Valerka pasakė, kad išvažiuoja ir atminčiai nori man ką nors padovanoti. Ir padovanojo reples. “ Спомнаи меня иногда ”.
Reples tikrai buvo geros. Ilgai jas naudojau, bet paskui kažkodėl pasidarė sunkiai pražiodomos, ir aš jas padėjau į gilų stalčių.
Neseniai paskambinau Emai ( sode ji jau nebebūna – 80 m.) ir pokalbio metu kažkaip prisiminiau ir paklausiau, kaip gi mano simpatija gyvena. Valerka? – perklausė Ema. “Он повесился. Вышел в море и может запил, может недопил и повесился”.
Kokios likimo replės Valerką taip suspaudė, kad mirtį kilpoje pats pasirinko?! Nieks nepasakys.
Štai tokia vienų mano replių istorija.

*Replės yra rankinis įrankis, naudojamas daiktams tvirtai laikyti, galbūt sukurtas iš žnyplių, naudotų apdoroti karštą metalą bronzos amžiaus Europoje. Jie taip pat naudingi lenkiant ir fiziškai suspaudžiant įvairias medžiagas. Vikipedija